-
Nebežinau.
– Tariau veidrodžiui. Ir plojau sau skambų antausį. – Vis tiek nežinau. – Nepasidaviau. Ir
atsukau veidrodžiui kitą skruostą.
-
Šizofrenikė. – Šnabždėsis žmonės.
– Ji kalba pati su savim.
-
Idiotai. – Sakysiu. – Juk ne sus
savim. Su veidrodžiu!
Matai,
sakiau jam, kai skauda noriu mirti. Kai malonu – noriu kad tai testųsi. Kartais
ir nusitęsia, bet tada būna jau nebe taip malonu. Ir vėl ištinka ta abejotina
tarpinė būsena. Kai nieko nevyksta. Nieko nejaučiu. Esu ir
tiek. Ir tada nežinau kodėl. Maistas, miegas, kvaili pokalbiai telefonu,
knygos, kava. Ir ką? Sakytum, egzistencinė krizė? Sakau, egzistencinis
nuobodulys. Aplink visi ėda ir dauginasi išsišiepę. Ir pilna burna aiškina, kad
tai - Gyvenimas. Bet jie nesikalba su veidrodžiais, o man paklausus „prasmė?“ ,
vieni galvoja kad kėsinuosi į jų kąsnį, o kiti džiugiai atkiša man kokį dievo
paveiksliuką. Va, sako, jis tave išgelbės.
Gelbėk, prašau. Ir
įsivaizduoju kaip iš dangaus dievas ant virvės nuleidžia didžiulį raudoną
gelbėjimosi ratą. Arba numeta pirmos pagalbos rinkinį. Arba galėtų bent kokį
gražų raumeningą gelbėtoją iš paplūdimio atsiųst. Aš ta proga net nusitrenkiau
į pajūrį – vis didesnė tikimybė skęsti ir būti išgelbėtai. Bet įbridau iki
kelių ir apsigalvojau. O vakare man dievas atsiuntė raukšlėtą senį, kuris
prisikabino, kad per daug rūkau.
-
Tavo dūmai per balkoną veržiasi į
mano kambarį. – Grūmojo pirštu. Būčiau aš jį siuntus velniop, bet pagalvojau,
gal čia kaip pasakoj, pats dievas į kriošeną pasivertęs atėjo su manim
pasikalbėti? Meiliai išsišiepiau ir pasiūliau seniui pavakarieniaut. Tas kad
nušvito, atrodė, net pora šimtų metų pajaunėjo, o jo akyse išvydau žaidimą. Ne
tą, kurį žaidžia dievas ir tikintieji. Tai buvo žaidimas kurį žaidžia vyras ir
moteris. Ir vėl norėjau prunkštelt, bet
tik gūžtelėjau pečiais – o gal tokia dievo valia?
Su seniu valgėm žuvį. Senis
gėrė alų.
-
Kaip tu manai, kiek man metų? –
Paklausė.
-
Manau, daugiau nei mano tėvui. –
Atsakiau nuoširdžiai. Senis supyko. Matyt, jis nenorėjo būti man kaip
tėvas. – Bet mano tėvas labai jaunas. –
Pridūriau. Seniui patiko. Tada virš mūsų pakibo mėnulis.
-
Einam išsimaudyt? – Sakiau.
-
Einam į mano kambarį. – Sakė
senis. – Aš tau kai ką parodysiu.
-
Žinau, žinau... – Raminau
veidrodyje sunerimusį atspindį. – Senis gali būti nedoras, žinau... – Atspindys
mirktelėjo man akį. O aš nuėjau į senio kambarį.
-
Sėsk. – Senis parodė į viengulę
lovą. Kambarys buvo neįtikėtinai tvarkingas – ant stalo gulėjo pagal ilgį
išrikiuoti pieštukai ir krūva knygų. Kažkaip susigėdau pamačiusi ant virvės
padžiautas senio kelnaites . Ne dėl to, kad niekad nebūčiau mačiusi vyriškų
apatinių, bet pagalvojau, jei jau senis toks tvarkingas... jam turėtų būti
nesmagu.
-
Nebijok. – Sakė jis.
-
Aš ir nebijau. – Pasipūčiau. Ir
slapta dairiausi veidrodžio – būtinai reikėjo pasitart.
Senis, pasirodo, buvo
budistas. Jis man parodė savo knygas, smėlio buteliukus, kažkokius amuletus.
Žadėjo pagydyti mano sergančią sielą. Jis paprašė nusivilkti suknelę.
-
Gerai. – Sakiau. Bet tada senis
susiraukė.
-
Tu netvarkinga. – Sakė jis. – Kas
gi meta drabužius ant žemės? Tavo pėdos smėlėtos, prineši man į kambarį. Eik,
nusiplauk kojas.
-
Gerai. – Sakiau.
O tada senis man parodė
Gyvenimą, kuris turbūt kadaise buvo baisiai alkanas būti. Baisiai godus. Jis
iščiulpė senio raumenis, palikdamas ant kaulų karoti raukšlėtą odą. Jis ištampė
gyslas, ištąsė jo plaukus, tik kur niekur palikdamas žilus šuorus. Jis atėmė
orą – senis vos galėjo kvėpuoti.
-
Žiūrėk man į akis. – Prašė senis.
Aš žiūrėjau žiūrėjau , ir darėsi vis aiškiau. Seniui jau skaudėjo būti. Man
būti buvo nuobodu.
-
Ačiū, žinot... man atrodo aš jau
pagijau... – Tariau.
-
Palauk! – Šaukė senis. – Aš tau
dar neparodžiau savo Gyvenimo Patirties!
Mano
kambaryje jau laukė veidrodis.
-
Žinai ką? – Tariau atspindžiui. –
Nuobodulys nėra jau taip blogai, kai žinau, kad tai laikina. Dabar aš noriu kad
jis tęstųsi.
Išvažiuodama paprašiau:
Dieve, jei senis sugalvotų skandintis – jūroje ar alaus putose, numesk tu jam
raudoną gelbėjimosi ratą.
Komentarai
Rašyti komentarą