Bohema a la

-          Kodėl tiek daug rūkai? – klausė.

-          Geriau galvojasi. –atsakiau.

-          Kam tau galvot? – klausė.

-          Kad užrašyčiau ką sugalvoju. – atsakiau.

Šiaip aš rašytoja. Bet laikinai dirbu slauge.

-          Nesirašo. – atsidusau.

-          Klausyk, aš mačiau filmą apie tai, kaip scenaristui nesisekė rašyti scenarijaus tam filmui. Gal tu rašyk apie tai kaip tau nesirašo? – pasiūlė mano draugas, kuris pats buvo režisierius, bet laikinai pardavinėjo pop-corną.

-          Pabandysiu. – atsakiau, ir užrašiau, ką jis sakė.

-          O gal tau trūksta įkvėpimo? Pabandyk išeit iš namų. Hemingvėjus rašė kavinėse. – pasiūlė mano draugė, teatro kritikė, kuri laikinai dirbo padavėja.

-          Hemingvėjus daug gėrė. – atsakiau.

-          Hemingvėjus badavo. – pareiškė režisierius, atimdamas pusę mano sumuštinio.

-          Ne, jis tik kartais neturėdavo pinigų. – nesutikau.

-          O kaip Tolstojus? – paklausė mano draugė fotografė, kuri laikinai dirbo aukle.

-          Jam padėjo žmona. – papurtė galvą teatro kritikė.

-          Tai tu ištekėk. – pasiūlė režisierius.

-          Tai tu pasipiršk. – atšoviau atsiimdama savo sumuštinio likučius.

-          Visi didieji menininkai badavo. – pareiškė fotografė, ir mes truputį apsidžiaugėme, nes šaldytuvas buvo tuščias.

-          Gal prisigeriam? – pasiūliau.

-          Ryt į darbą. – atsakė choru.

Prisidegiau cigaretę.

-          Mes lūzeriai. – pasakiau. Visi užsirūkė. Režisierius atsidarė alaus.

-          O Hemingvėjus tai gyveno Paryžiuj! – pareiškė po akimirkos ir visiems palengvėjo. Ir tą naktį mes prisigėrėm, ir surūkėm daug planų, ir ryte visi vėlavom į darbus. Galvos buvo sunkios bet širdys lengvos, nes mes žinojom, kad viskas gerai – tik reikėjo gimti Paryžiuj.