Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Bohema a la


-          Kodėl tiek daug rūkai? – klausė.
-          Geriau galvojasi. –atsakiau.
-          Kam tau galvot? – klausė.
-          Kad užrašyčiau ką sugalvoju. – atsakiau.
Šiaip aš rašytoja. Bet laikinai dirbu slauge.
-          Nesirašo. – atsidusau.
-          Klausyk, aš mačiau filmą apie tai, kaip scenaristui nesisekė rašyti scenarijaus tam filmui. Gal tu rašyk apie tai kaip tau nesirašo? – pasiūlė mano draugas, kuris pats buvo režisierius, bet laikinai pardavinėjo pop-corną.
-          Pabandysiu. – atsakiau, ir užrašiau, ką jis sakė.
-          O gal tau trūksta įkvėpimo? Pabandyk išeit iš namų. Hemingvėjus rašė kavinėse. – pasiūlė mano draugė, teatro kritikė, kuri laikinai dirbo padavėja.
-          Hemingvėjus daug gėrė. – atsakiau.
-          Hemingvėjus badavo. – pareiškė režisierius, atimdamas pusę mano sumuštinio.
-          Ne, jis tik kartais neturėdavo pinigų. – nesutikau.
-          O kaip Tolstojus? – paklausė mano draugė fotografė, kuri laikinai dirbo aukle.
-          Jam padėjo žmona. – papurtė galvą teatro kritikė.
-          Tai tu ištekėk. – pasiūlė režisierius.
-          Tai tu pasipiršk. – atšoviau atsiimdama savo sumuštinio likučius.
-          Visi didieji menininkai badavo. – pareiškė fotografė, ir mes truputį apsidžiaugėme, nes šaldytuvas buvo tuščias.
-          Gal prisigeriam? – pasiūliau.
-          Ryt į darbą. – atsakė choru.
Prisidegiau cigaretę.
-          Mes lūzeriai. – pasakiau. Visi užsirūkė. Režisierius atsidarė alaus.
-          O Hemingvėjus tai gyveno Paryžiuj! – pareiškė po akimirkos ir visiems palengvėjo. Ir tą naktį mes prisigėrėm, ir surūkėm daug planų, ir ryte visi vėlavom į darbus. Galvos buvo sunkios bet širdys lengvos, nes mes žinojom, kad viskas gerai – tik reikėjo gimti Paryžiuj. 

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas. Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.                              
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau