Kurį laiką sakydama „iš Kauno“ nejučiomis prabildavau tyliau, kažin kodėl
jausdamasi kalta dėl mano gimtojo miesto skrybelėtų poniučių mandrumo, ir
vaikystės draugių, iki šiol barbenančių į automobilio vairą ilgais priaugintais
nagais. Atrodydavo, kad kiekvienas mano tuo metu dėvimas drabužis, ir juodu
pieštuku apvestos akys ir lūpų dažai staiga pašnekovo akyse ima atrodyti kaip
ryškūs kaunietiškumo požymiai.
-
Bet
studijavau Vilniuje, ir Londone... – pridurdavau, tačiau šis pasiteisinimas jau
nieko negelbėjo, nes pašnekovo lietuvio akyse aš jau buvau kaunietė, o
Londoniečio – Rytų Europietė.
„Per mažai apsirengusi, per daug
pasidažiusi, besitikinti, kad vyras sumokės už jos pietus“ stereotipas tikrai
ne iš piršto laužtas, ir tai sakau tikrai ne piktai dėbčiodama į kitas. Aš pati, filosofijos magistrė, po pasaulį
viena keliavusi moteris, prisipažįstu, kad sijoną dažnai užsisegu per trumpą,
ir ne visada po pietų skubu išsitraukti piniginę – mano vidinė šarka iš Kauno
esti stipresnė už emancipuotą feministę.
Praėjusį penktadienį išsiruošiau į mamų klubo susitikimą, kurio programoje
buvo numatytos rato sukimo (hula hoop workshop?) treniruotė pievoje ir
vakarienė. „Tu čia ne per daug pasipuošei?“ suabejojo mano vyras, o aš iškarto
prisiminiau savo vieną draugę, kuri kadaise su beveik tokia pat kaip mano juoda
trumpa suknele išsiruošė Londone vyro ieškoti. Pasidažiusi, įsisegusi kabančius
auskarus, apsiavusi aukštakulniais, ta proga net įsigijusi ties šlaunimis
prisegamas kojines, mano bičiulė be reikalo „Sanderson“ viešbučio bare už
kokteilį mokėjo tuos šešiolika svarų. Nors ji ir nesimuistė, ir apsimetė kažko
laukianti, žvilgčiojusi čia į duris, čia į laikroduką, ir sėdėjusi tiesia
nugara, ir net sutikusi ten savo išsvajotą bankininką, tačiau jis, deja,
prisėdęs šalia tarė: „Klausyk, aš labai pavargęs, ką tik parskridau iš Ženevos.
Sakyk kiek, ir susitinkame mano kambaryje. Du šimtai aštuntas. Ok?“
Oi...
O dabar iš mamyčių klubo „kažkur Havajuose“ ir iš Londono bankininkų
pamėgto baro kviečiu jus į Kauno muzikinį teatrą tūkstantis devyni šimtai
trisdešimt kažkelintaisiais, kur pertraukos metu tarp vietinių ponių stovi mano
prosenelė, kaip ir jos bičiulės, vos tramdanti juoką žvelgdama į viešnias iš
užsienio, bet kaip ir dera pagal etiketo taisykles, apsimetanti, kad nepastebi
baisaus netakto. Prosenelė man
pasakojo, kad jaunystėje bent kartą per mėnesį jį siūdindavosi naują išeiginę
suknelę, sekė prancūziškas madas, ir išpurškusi savo lapės apykaklę kvepalais
eidavusi į pobūvius karininkų ramovėje ir muzikiniame teatre, kur kartą iš
Rusijos atvyko karininkų delegacija su žmonomis, akimirksniu tapusiomis
nemirtingu Kauno aukštuomenės anekdotu. Mat rusų ponios prieš eidamos į operą
nusprendė apsipirkti ir kaip reikiant pasipuošti. Tačiau, priešingai nei galima
būtų tikėtis iš slavių, šįsyk jos pasipuošė ne per daug, bet aiškiai per mažai.
Tereikia tik įsivaizduoti, kokios geros kokybės daiktai buvo to meto Kauno
parduotuvėse, arba kokios skurdžios ir paviršutiniškos mados tuo metu vyravo
toje Rusijos dalyje, iš kurios atvykusios damos į muzikinį teatrą atvyko
pasidabinusios prabangiausiais turimais papuošalais priderintais prie šilkinių,
nėriniuotų, pastelinių spalvų... naktinių marškinių! Žinoma, Kauno ponios, tą
vakarą savo „bantuku“ dažytas lūpas laikė sučiauptas, tačiau po to dar daugybę
metų smagiai aptarinėjo „tą naktį muzikiniame teatre“ visuose sluoksniuose –
nuo Smetonienės salono iki paslaptingame senamiesčio bute vykusių spiritizmo
vakaronių, kurių metu poniutės besikvatodamos tiesiog springo „Krupniku“.
O vieną dieną ant pasaulio pramogų scenos užlipo Lady Gaga, apsivilkusi
žalios mėsos kostiumu, ir visi iki šiol ją laiko viena nuostabiausių pop stiliaus
ikonų. Moterys kasmet išdidžiai apsinuoginusios žygiuoja įvairiose šalyse
vykstančiuose „Kekšių paraduose“, bet užuot kaip mano bičiulę „Sandersosno“
bare, palaikę jas prostitutėmis, žmonės mato jose drąsias feministes. Manau, ir
tos rusės su naktiniais marškiniais teatre galėjo įvesti naują Kauno madą, ir
mano draugė, nepaisant per trumpos suknelės, galėjo tapti to bankininko žmona.
Nes kalta būna ne suknelė[1],
bet požiūris į save po ja.
Mamų klubo narės rikiuojasi ant žolės, visos apsivilkusios laisvais
marškinėliais ir jogos kelnėmis. Timpteliu savo juodą suknelę žemyn, šypsausi,
nes jaučiuosi savame kailyje. Ir nors šimtus kartų romantinėse komedijose ir
motyvacinėse frazėse girdėjau frazę „trūkumus paversk privalumais“, man
prireikė trisdešimties metų, kad pagaliau išdidžiai atsakyčiau „juk aš iš Kauno!“.
O tada ir ta per trumpa suknelė jau beveik kaip tautinis kostiumas ;)
Komentarai
Rašyti komentarą