Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius.



Pradžios nuojauta.
Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, o akys praeivių minioje ieško kitų draugiškų akių.... Tačiau vos žengusi pro buto duris netenku žado. Kažkas iš kaimynų padarė man „paslaugą“ ir užnešė didžiulį sunkų Žemynos vežimą geležinėmis kopėčiomis į viršų (iš vakaro jį palikau lauke). Būtent "kopėčiomis", nes ta priešgaisrinio pabėgimo evakuacijos kelią primenanti struktūra nenusipelno vadintis laiptais.

Pamoka: kitąkart užsisakant nakvynę per „airbnb“ keliaujant su vaiku ir vežimu, būtinai pasidomėti kuriame aukšte yra butas, paprašyti laiptinės nuotraukų. Aha, kitąkart...

O dabar stoviu su Žemyna ant rankų, ir nežinau, kaip vienu metu nusinešti žemyn ir vaiką, ir sunkų vežimą, kurio man ir vieno šiuo metu dėl sveikatos negalima kilnoti. Palikti Ž kopėčių viršuje baisu, nes išsigandusi nueinančios mamos vaizdo gali iš paskos nugarmėti žemyn. Palikti Ž apačioje, kur ji gali išbėgti į gatvę...? Pasirenku antrąjį variantą ir nunešusi dukrytę žemyn labai rimtu veidu jai aiškinu, kad dabar ji turi stovėti čia įsikibusi turėklą ir laukti mamytės. Dėl visa ko dar pririšu jos kuprinės petnešą prie turėklo. "Dėl visa ko", nors mūsų kieme nė vieno automobilio, nei vieno žmogaus... Mano nuostabai Žemyna, atrodo, supranta situacijos rimtumą, ir stovi nejudėdama, stebi mane lipančią į viršų ir tuoj pat - žemyn, jau su jos ratais rankose. Pajuntu pasididžiavimą savo dukra, pirmąkart veikiame kaip komanda.

-         -  Jėėėėėė! – suploja rankutėmis vežimui pasiekus žemę. Taigi, pirmas nuotykis – check...

Mūsų „airbnb“ buto savininkė sakė jokiu būdu neiti į metro piko valandomis, jei gerai dabar pamenu, nuo septynių iki pusės devynių ryto. Bet šitaip anksti atsikėlusios, aštuntą mes jau gatvėje, žmonių nedaug, parduotuvių žaliuzės uždarytos, lauke baisiai šalta, o mano GPS rodo kad iki Komazawa-daigaku metro stoties yra penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Pakeliui aptinkame spalvingą kioską, abi apsidžiaugusios prisikrauname pilną krepšį mandarinų, bananų, vynuogių, bet atbėgęs pardavėjas laužyta anglų kalba aiškina, kad jis mums neketina nieko parduoti iki devintos ryto. Dar nedirba, suprask. Aš iškart pagal vieną individą spręsdama apie visą tautą suprantu, kad taisyklės japonams svarbiau už pinigus; ir šiaip ne taip atplėšusi alkaną verkšlenančią dukrą nuo mandarinų, stumiu vežimėlį toliau. Galiausiai prieiname pirmą sušių gatvės prekystalį. Žemyna per tą laiką išsiurbė dvi obuolių tyreles ir suvalgė bananą, o aš nevalgiusi nuo vakarykštės dienos, aplink daugiau jokia kavinė nei kioskas nedirba, tad išsitraukusi telefone draugės užrašytas frazes išskiemenuoju:

-          - Wataši va niku o tabemasen. Aš nevalgau mėsos.

Pardavėjas nusijuokia, gal apsidžiaugęs, kad mankštinu liežuvį. Atsako man angliškai:

-          - Yes, yes, I got salmon. Taip, taip, turiu lašišos.

Skrandis groja maršus, sau prisipažįstu, kad dar prieš užkalbindama sušių pardavėją pasąmonėje jau priėmiau sprendimą per šias kelias dienas Japonijoje valgyti žuvį. Nes kažkada labai ją mėgau, kažkada sušiai buvo mano mėgstamiausias patiekalas (kol nesužinojau apie žalioje žuvyje tykančius parazitus), nes... kaip Japonijoje nesuvalgyti sušio?

Sušio ritinėlis pasirodo esąs karštas, lašiša virta, prie jos neduoda jokių pagaliukų nei sojų padažo, todėl  valgau tiesiog rankomis, gatvėje, ir tas ryžių gumulas su žuvimi rodosi skaniausias mano iki šiol ragautas maistas.

-         -  Mama... – zirzia Žemyna, o aš pakėlusi akis pamatau, kad jau esame prie pat metro stoties, į kurią vedą statūs cementiniai laiptai.

-          - Elevator? Liftas? – klausinėju pro šalį skubančių žmonių. Bet lifto nėra, todėl pasigavusi bliūduku apsikirpusį paauglį įkinkau jį padėti man nunešti savo turtą žemyn.


Mūsų laiptinė su tom "kopėčiom"...





Stotis atrodo kiek aptriušusi, aš žinoma viską lyginu su Londonu, ir čia ji man primena prastesnių, nuošalesnių Londono rajonų metro stotis, kur sienos retai kada puošiamos reklamomis, o ir tos dažniausiai būna apislaupiusios. Susigaudyti traukinių raizgalynėje man nesunku (vėl ačiū gyvenimui Londone), ir suradusi mums reikalingą kryptį po dešimties sekundžių jau stoviu prie atvažiavusio vagono durų. Šios atsidaro ir laukan pasipila masė juodais drabužiais vilkinčių japonų. Jiems vos išlipus vidun sulipa taip pat tamsiais rūbais vilkintys žmonės. Man nespėjus nė iškvėpti oro durys panosėje užsitrenkia ir traukinys nuvažiuoja. Už dviejų minučių sulaukiu kito. Iš šito beveik niekas neišlipa. Bandau pagauti žmonių akis, šypsausi, visa savo kūno kalba byloju „pažiūrėkite, aš mama su vežimu, noriu įlipti vidun“. Bet japonai žiūri bereikšmiais veidais kažkur man už nugaros, ir bekraštę savo minčių erdvę, ir aš pati jiems tartum nematoma. Šitaip stypčiodama paleidžiu daigiau nei dešimt traukinių. Jie važiuoja tiksliai kas dvi minutes. Didžiausia mano baimė, kad įstumsiu vežimą su Žemyna vidun, tada durys užsitrenks ir mus išskirs. Lengva paranoja, žinau, bet keliaujant sustiprėja visi atsargumo ir blogiausių scenarijų įsivaizdavimo instinktai. Per tą pusvalandį žmonių nė kiek nesumažėja, bet aš įgaunu daugiau ryžto. Atvažiavus keturioliktam traukiniui pati nutaisau žvelgiančią į tolį veido išraišką ir be skrupulų įstumiu Žemyną su vežimu į japonų minią. Mano nuostabai visi jie tartum vientisas organizmas sykiu atsitraukia atgal - vietos ten ne taip mažai kaip atrodė, ir po dešimties minučių mudvi su dukryte pagaliau pasiekiame Tokijaus „Romą“, į kurią veda visi metro keliai – pagrindinę, Šibuja stotį. Lifto vėl nerandame, bet šįsyk vežimą užstumiu ant važiuojančių laiptų. Po devynių penkiolika ryte, aš vis dar beprotiškai alkana, o Žemyna jau taisosi „pietų“ miego. GPS sako, kad mano iš „Lonely Planet“ knygos pasirinktos pusryčių kavinės yra už pusantro kilometro pėsčiomis. Tad pašmirinėjusi aplinkinėmis gatvėmis neiškentusi apsiperku “7eleven” prekybcentryje, kur atsisėdusi prie lango sukertu dar tris šaltus sušius (vieną su kiaušiniu ir du su lašiša). Žemyna tuo metu jau saldžiai miega. Išėjusią laukan mane apima tas keistas jausmas, taip dažnai aplankantis kelionėse. Atrodo, kad čia esu jau labai ilgai, atrodo, kad jau tiek daug visko nutiko. Norisi skambinti namo ir klausti vyro, kas jo gyvenime per šitą laiką pasikeitė? Tačiau tuo pat metu apima irzlus suvokimas, kad bastausi po tą šaltą Tokijų jau kelias valandas, o dar nieko doro nepamačiau. Todėl nusprendžiu susirasti padorią vakarietišką kavinę, ten ramiai išgerti arbatos ir susidaryti dienos planą. Aš visada taip – apie šalį pradedu skaityti tik lėktuve, ir pirmą dieną nieko neplanuoju, kol nepajuntu vietos atmosferos.





Tokijo nacionalinis muziejus (man pasirodė nuobodokas), Ueno zoologijos sodas (spėkit kam jis labai patiko), trys užsukimai pasišildyti ir pasikrauti telefoną į „Starbucks“, keistos japoniškos šventyklos ir jurginų sodai, kur aišku vis tiek numirė mano telefonas; žybsinčios vitrinos, pora nerimtų pasiklydimų gatvės spūstyse, sušiai, krevečių tempura, smilkalų kvapas... Tačiau labiau už objektus iš „Privalai pamatyti“ sąrašo turistams, man, kaip visada įsiminė smulkmenos. Pocket wifi, kišeninis wifi, nešiojamas bevielio interneto aparatas, kurio dėka galiu savo telefoną ir kompiuterį net metro tunelyje pajungti prie interneto; tualeto sėdynė ant kurios klestelėjusi net pašokau išsigandusi, kas čia tiek ilgai prieš mane sėdėjo, kad užkaitino? Kol supratau, kad ji šildoma, elektrinė... Ir labai sustiprėjęs ryšys su dukra. Buvo akimirkų, kai jaučiausi visiška savanaude, bloga motina, kuri dėl savo noro keliauti tampo vaiką po šaltą dangoraižių miestą... Mažylei nesinorėjo nei sušių, nei žuvies, ir didžią dienos dalį ji mito kruasanais iš „7eleven”, bananais ir apelsinų sultimis iš „Starbucks“; miegojo vežime ir labai verkė metro, kai atsisakiau ją ten pažindyti. Tačiau kaip aš nustebau vakare, kai jau gulėdama lovoje ir kalbėdama su namuose likusiu tėčiu, Žemyna jam padrikais sakinukais papasakojo viską ką mačiusi per dieną. Tai buvo pirmas kartas, kai vos dvejų sulaukęs mūsų vaikas atpasakojo praeities įvykius. Šios kelionės metu su Žemyna išmokome dirbti kaip komanda, mergaitė sužinojo daug naujų žodžių, įsidrąsino, ir kitą rytą atsikėlusi jau klausė, kada važiuosim metro.

 Ir aš palikau čia prašymą dievams lietuviškai... :)

 Žuvies turguje valgėme... desertus...

 Imbierinė arbata su moči ir dienos planavimas su "Lonely Planet" knyga.



Per tris dienas Tokijuje aplankėme ir meno parodas, ir dar keletą muziejų ir mieguistą senamiestį, ir didžiausią žuvies turgų, ir šopingo gatves, ir didžiąją Asakusa šventyklą, tačiau apie pagrindinius objektus rašyti nematau prasmės, nes kiekvienas vis tiek juos matome savaip. Grįžusiai man draugės mamos, sakė, norėtų kabinti medalį ir apipylė klausimais. Tad jei dar atsiras kokia nurauta mama, kuri su todleriu ryšis viena keliauti po nepažįstamą pasaulio didmiestį, dalinuosi šiais esminiais patarimais:

Vežimas. Didelis, su gulima ir sėdima padėtimis, kuriame vaikas gali patogiai miegoti pietų, į kurio apačią galima susikrauti tris drabužių pamainas, drėgnas servetėles, užkandžius, knygas ir visa kita. Lėktuvuose, nepaisant jų dydžio, vežimai ir auto-kėdutės keliauja nemokamai.

Liftai. Jų Tokijuje nėra daugelyje pagrindinių metro stočių. Kai pirmą dieną nuvargusi pasidalinau šia naujiena feisbuke, keletas komentatorių mane tikino, kad liftai tikrai yra. Tada pasijutau kvaila ir žiopla, pagailo savęs, jei būčiau mažiau pavargusi, gal net ašarėlę būčiau išspaudusi. Tad kitą dieną išsiruošiau karingai nusiteikusi surasti liftus. Radau angliškai kalbančius stočių darbuotojus, kurie mane patikino, kad „ne, lifto nėra“. Taigi, pvz Šibuja stotyje liftai yra visur išskyrus persėdant į oranžinę liniją. Tad reikia eiti į žalią liniją, važiuoti į Omotėsando stotį, ten yra liftas ir juo užkilus galima persėsti į oranžinę liniją. Žodžiu, papildomos dvidešimt minučių brangaus laiko. Ueno stotyje liftų nėra. Darbuotojas nešė vežimą į viršų. Buvau susirašiusi visas stotis, kuriose nėra liftų, bet dabar pykčiui išblėsus jau tingiu ieškoti. Kaip tame mieste gyvena neįgalieji – nežinia.

Kaltė. Kad jos būtų mažiau kiekvieną dieną būtinai rasdavau įdomios veiklos Žemynai. Zoologijos sodas, atrakcionų parkas, žaislų parduotuvė, ledai.  

Muziejai. Tai buvo vieninteliai apsilankymai kurių laiką planuodavau. Visada taikau, kad sutaptų su dukters pietų miegu, nes tik taip galiu ramiai viską apžiūrėti, paskaityti, ir neblaškyti kitų lankytojų vaikiškais spygavimais.

Sauskelnių keitimas. Visada su savimi turiu ant žemės tiesti skirtą pledą, nes ne visur būna vystymo stalai.

Keisčiausias pojūtis: kai trečią dieną labai alkana (ar aš visada alkana?) klaidžiodama nežinomo rajono gatvėmis, kur aplink buvo vien žalia žuvis arba žalia mėsa arba kebabai, aš pamačiau indiško maisto restorano iškabą, ir pasijutau tartum suradusi namus. Iki šiol egzotiška atrodžiusi indiška virtuvė, palyginus su japoniška, staiga tapo sava. Finalas: mūsų į indišką restoraną neįleido, nes, kaip supratau iš gestų, ten negalima su mažais vaikais. Moralas: nežinau, buvau per daug alkana ieškot prasmės. Viskas reliatyvu...

Ar grįžčiau į Japoniją? Taip, bet su vyru ir šiltesniu metų laiku.

P.S. Pati kelionės idėja kilo pakalbėjus su draugais. Pasirodo, iš Havajų į Europą pigiau skirsti per Japoniją nei per žemyninę Ameriką. Aišku, tuos kelis šimtus sutaupytų dolerių teko išleisti pragyvenimui Tokijuje. Bet šitaip juk įdomiau.

 Indja vis su manimi. Vienoje didžiausių Tokijo šiuolaikinio meno galerijų vyko garsaus Indijos dailininko N.S. Harsha darbų paroda.

 Kai vaikas pabunda muziejuje ir apseilėja eksponatų stiklus... :)


 Stupid selfie.

 Jūros ežiai. Neragavome.

 Japoniški kepiniai. Ir "tas jausmas" kai už sumautą keksiuką moku penkis dolerius, nes Žemynutė užsimanė, o aš jaučiuosi kalta, nes pusę dienos ją tampau po budistų šventyklą...

 Laukiame metro.

 Šventykla, į kurią pakliūti galima tik užlipus akmeniniais laiptais.

 Voras.
 Paorama.


 Asakusa.




 Pagaliau Lietuvoj, babos glėby. 





Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man