Kaimynai. Notting Hilas

Sutemo vakaras. Lijo. Tada liovėsi. Londonas. Noting Hilas. Viktorijos laikų namai, viktorijos laikų langai, šių laikų žmonės įkalinti stikluose. Juda. Verda arbatą, junginėja televizorių kanalus, užtraukia užuolaidas. Kaimynai, vadinasi. Jei pabelsčiau į duris... „gal turit žiupsnį druskos?“, turbūt galvotų, kad atlieku kokį socialinį eksperimentą. Arba ką tik išlipau iš laivo. Tai jie taip sako: ką tik išlipęs iš laivo. Tas laukinis, kuris nemoka valgyti su peiliu ir šakute, kuris kildamas važiuojančiais laiptais stovi kairėje, kuris lipdamas į metro nudelbęs akis pirma neišleidžia išlipančių keleivių, kuris nuoširdžiai atsako į klausimą „how are you?“ ir atsidusęs ima pasakoti apie savo dieną, kuris nesako „sorry“ kai jam kas nors užmina ant kojos autobuse. Laukinis, ir tiek. „Sveikas atvykęs, laukini!“ pasitinka išskėstomis rankomis ir dažniausiai liepia užpildyti anketą, kurioje reikia pažymėti savo etninę kilmę, odos spalvą, religinis pažiūras ir seksualinę orientaciją. Tik dėl statistinių priežasčių. Visai nesvarbu, ar slėpsiuosi po musulmoniška burka, ar apsitempsiu tik kekšių žygiui tinkamą sijonėlį – svarbiausia sakyti „ačiū“ ir „atsiprašau“, ir šypsotis, šypsotis, šypsotis. Tada, po keleto metų imi jaustis savas tarp svetimų, pačią ima siutinti tie žiopliai, kurie nemoka žmoniškai elgtis viešajame transporte, o kam nors kreipinyje nepridūrus „please“ reikšmingai kilsteliu antakius.

Kaimynai užsitraukė užuolaidas – nebematau. Persišviečia tik mėlyna televizoriaus židinio šviesa. Sėdžiu viena Viktorijos laikų kambary, apklijuotame glamūrinių žurnalų iškarpomis, apsikrovusi iki pusės nugertais arbatos puodeliais ir prisimenu savo kaimynę, tą kuri gyvena Lietuvoje, virš mano motinos buto, antrame aukšte. Ten yra vienintelės durys, vos užlipus laiptas... nežinau kaip būtų, jei pabelstumėt jūs, bet man jos visada atsiveria su šypsena.

-          Teta, nepykit, kad taip vėlai. Einu į šokius, gal turit plaukų segtukų? – sakiau tada, ranka prilaikydama savo kasas. O kaimynė nė kiek nesupyko, net nenustebo, pasitaisiusi chalato skvernus greitu žingsniu nuėjo į vonią. Nusekiau ją iš paskos nepakviesta.

-          Žiūrėk, vaike, ką čia turiu... – sakė, ant skalbimo mašinos žerdama papuošalų dėžutės turinį. – Šitie tiks?

Ji supynė man kasas, prigrasino neprasidėti „su chamais“ ir papasakojo, apie kaimynę iš trečio aukšto – jos anūkas „visai pablūdo – sugalvojo tranzuoti į Rumuniją. Įsivaizduoji?“ Kaimynei bekalbant nuo virtuvės stalo pasičiupau porą dar šiltų bulvinių blynų.

-          Ačiū. – sakiau, laižydama taukuotus pirštus. Ji vėl pasitaisė chalatą. Žinojau, kad paryčiais krustels antro aukšto lango užuolaida, ir po to visi laiptinės gyventojai žinos, su kuo grįžau tą naktį. Gal net sakys „pasiutusi mergiotė, taip šoko, kad visus plaukų segtukus pametė.“ Maža, ko tos kaimynės prisigalvoja. Bet taip būna tik ten, kur kvepia bulviniais blynais, kur per Kūčias žmonės valgo silkę, kur laiptinėse mėtosi saulėgrąžų lukštai ir veši raudonos begonijos, kur visas namas žino vardą berniūkščio, kamuoliu iškūlusio pensininkės langą, kur sukruta užuolaidos kieme išvydus nematytą automobilį, kur moterys bindzina viena pas kitą neva pasiskolinti druskos ar miltų, kol vyrai rūkydami kieme sprendžia bendruomenės reikalus.

Šlapias asfaltas. Londonas. Jau visai tamsu. Kaimynai nė nenutuokia apie mano egzistavimą. Galėčiau bute surengti satanistų orgiją, o jie nė kryželio egzorcizmui nepaskolintų. Net neatvertų durų. Tik pasigarsintų savo televizorių ir tiek. Baigėsi pienas. Rimtai. Einu į parduotuvę, kaip prie manęs prieina sužvarbusi porelė.

-          Atleiskit panele, jūs čia vietinė? – prabyla su itališku akcentu. Linkteliu.

-          Gal žinote kur čia tas knygynas, iš kino filmo su Hugh Grantu?

Mosteliu ranka į kitą gatvės pusę. Patenkinti lyg vaikai jie puola fotografuotis prie durų, kurios kadaise mirguliavo didžiajame kino ekrane. Jie galvoja „kaip kietai čia gyventi, kur niekas tavęs nepažysta, tarp šitų baltų išpuoselėtų pastatų.“ Grįš italai namo ir pasakos savo istorijas kaimynams. O maniškiai tik užtraukė užuolaidas. Jiems neįdomios mano istorijos. Jie patys yra istorija. Juk tokie kieti. Juk gyvena Notting Hile, geria „take away“ kavą, skaito „economist“, aukoja labdarai ir perka „organic“ obuolius. Kvailiai, nežino, kokie saldūs obuoliai bumpsi į kaimynų žemę.