Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

sofija ant sofos


Guliu sau ant sofos ir galvoju: o kodėl sofa, ką? Aišku, lituanistai tučtuojau pagrūmotų pirštu: minkštasuolis, gerbiamoji, minkštasuolis! Bet tuomet įsivaizduoju iš nuostabos kylančius antakius, savo bičiuliams pasiūlius atsipūsti ant minkštasuolio. Haha, kaip iš kokio seno lietuviško serialo, kur personažai šnekasi jiems vieniems įprasta kalba: „Brangus vyre, tikriausiai pavargai, gal pageidautum ko vakarienei?“.  Bet grįžkime ant sofos, ar prie sofos – čia jau kur jums patogiau. Taigi guliu ir filosofuoju, sofa, Sofija, Sofoklis, sufijai, filosofija... Kažkaip nesueina galai, tad tingiai pasivertusi ant šono ir savo garuojantį arbatos puodelį palikusi laviruoti ant pavojingai minkšto sofos paviršiaus, ant pilvo užsikeliu kompiuterį. Juk google tai viską žino. Ir ką? „Vikižodynas... Sofa etimologija... Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai prašome ją parašyti čia.“ Vajetau! -  atsisėdu iš nuostabos. Mano arbatos puodelis, matyt irgi iš nuostabos, apvirsta ant šono. Ant  sofos plečiasi tamsi dėmė. O man dzin, nes milijonai žmonių visuose pasaulio kampeliuose dabar drybso ant sofų, bet  niekas taip ir nežino, kodėl so-fa? Žodžiu reikia greitai ką nors sugalvoti. Sofia senovės graikų kalba reiškė išmintį, vadinasi sofa žodis radosi iš to, kad labai išmintingai galima visko primąstyti kur nors patogiai ir minkštai atsigulus. Taip patogiai įsitaisius netgi galima užsnūsti, tad peršasi išvada, kad „sofa“  reiškia, jog išmintingiausi esame kai miegame. Gerai? Nelabai. Na, tarkim, naujieji išminčiai pastebėjo, kad žmogus, gulėdamas ant minkštasuolio aptingsta, dažnai tampa apatiškas ir švelnus.  Šitai puikiai siejasi su Rytų Išmintimi, kuri iš esmės teigia, jog svarbiau yra BŪTI nei ko nors SIEKTI. O gulint sau patogiai ant sofos neverta nieko siekti, kas nepasiekiama ranka, ar ekstra atveju – koja. Svarbiausia pasirūpinti, kad pagrindiniai patogaus gyvenimo įrankiai – distancinis TV pultelis ir mobilusis telefonas ilsėtųsi kur nors šalia. Vadinasi taip, so-fa reiškia apatišką būseną, kai nebekariaujame su aplinka ir nesistengiame užkariauti pasaulio. Išmintinga, ar ne? Na, be abejo, dar galima pritempti ir švelnumą – juk gulint ant sofos dviese, kartais gali nutikti ir visai neblogas meilės aktas. O čia jau neišvengsime ir gyvybės pratęsimo, taigi ir viso pasaulio kūrimo ciklų. Kai pagalvoji,  nuostabūs dalykai vyksta ant sofos, neveltui ši pavadinta išminties vardu. Apsiverčiu ant šono palaimingai išsišiepusi – staiga supratau, jog drybsodama ant sofos ne šiaip veltui leidžiu laiką, o sofuoju. O jei darau tai su meile, tai jau – filo-sofuoju. Apstulbinta vakaro atradimo nusprendžiu pasinerti į gilesnį kontempliacijos lygmenį, vadinamą „saldus sapnas“. Ir dar pažadu ryte būtinai apsvarstyti kitų daiktų etimologijas. Pavyzdžiui „durys“, „girnos“, arba kokios mintys  gimtų paėmus pirmo žodžio pradžią, o kito pabaigą... Labanakt... 


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen