Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

sofija ant sofos


Guliu sau ant sofos ir galvoju: o kodėl sofa, ką? Aišku, lituanistai tučtuojau pagrūmotų pirštu: minkštasuolis, gerbiamoji, minkštasuolis! Bet tuomet įsivaizduoju iš nuostabos kylančius antakius, savo bičiuliams pasiūlius atsipūsti ant minkštasuolio. Haha, kaip iš kokio seno lietuviško serialo, kur personažai šnekasi jiems vieniems įprasta kalba: „Brangus vyre, tikriausiai pavargai, gal pageidautum ko vakarienei?“.  Bet grįžkime ant sofos, ar prie sofos – čia jau kur jums patogiau. Taigi guliu ir filosofuoju, sofa, Sofija, Sofoklis, sufijai, filosofija... Kažkaip nesueina galai, tad tingiai pasivertusi ant šono ir savo garuojantį arbatos puodelį palikusi laviruoti ant pavojingai minkšto sofos paviršiaus, ant pilvo užsikeliu kompiuterį. Juk google tai viską žino. Ir ką? „Vikižodynas... Sofa etimologija... Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai prašome ją parašyti čia.“ Vajetau! -  atsisėdu iš nuostabos. Mano arbatos puodelis, matyt irgi iš nuostabos, apvirsta ant šono. Ant  sofos plečiasi tamsi dėmė. O man dzin, nes milijonai žmonių visuose pasaulio kampeliuose dabar drybso ant sofų, bet  niekas taip ir nežino, kodėl so-fa? Žodžiu reikia greitai ką nors sugalvoti. Sofia senovės graikų kalba reiškė išmintį, vadinasi sofa žodis radosi iš to, kad labai išmintingai galima visko primąstyti kur nors patogiai ir minkštai atsigulus. Taip patogiai įsitaisius netgi galima užsnūsti, tad peršasi išvada, kad „sofa“  reiškia, jog išmintingiausi esame kai miegame. Gerai? Nelabai. Na, tarkim, naujieji išminčiai pastebėjo, kad žmogus, gulėdamas ant minkštasuolio aptingsta, dažnai tampa apatiškas ir švelnus.  Šitai puikiai siejasi su Rytų Išmintimi, kuri iš esmės teigia, jog svarbiau yra BŪTI nei ko nors SIEKTI. O gulint sau patogiai ant sofos neverta nieko siekti, kas nepasiekiama ranka, ar ekstra atveju – koja. Svarbiausia pasirūpinti, kad pagrindiniai patogaus gyvenimo įrankiai – distancinis TV pultelis ir mobilusis telefonas ilsėtųsi kur nors šalia. Vadinasi taip, so-fa reiškia apatišką būseną, kai nebekariaujame su aplinka ir nesistengiame užkariauti pasaulio. Išmintinga, ar ne? Na, be abejo, dar galima pritempti ir švelnumą – juk gulint ant sofos dviese, kartais gali nutikti ir visai neblogas meilės aktas. O čia jau neišvengsime ir gyvybės pratęsimo, taigi ir viso pasaulio kūrimo ciklų. Kai pagalvoji,  nuostabūs dalykai vyksta ant sofos, neveltui ši pavadinta išminties vardu. Apsiverčiu ant šono palaimingai išsišiepusi – staiga supratau, jog drybsodama ant sofos ne šiaip veltui leidžiu laiką, o sofuoju. O jei darau tai su meile, tai jau – filo-sofuoju. Apstulbinta vakaro atradimo nusprendžiu pasinerti į gilesnį kontempliacijos lygmenį, vadinamą „saldus sapnas“. Ir dar pažadu ryte būtinai apsvarstyti kitų daiktų etimologijas. Pavyzdžiui „durys“, „girnos“, arba kokios mintys  gimtų paėmus pirmo žodžio pradžią, o kito pabaigą... Labanakt... 


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...