Senis
ir Co
– Niūri vieta, – perspėjo taksistas. Ir tikrai,
nieko panašaus į raganos trobelės kaimo idilę – patvory stoviniavo keli
skustagalviai su alaus skardinėmis rankose, o vienaukštis raudonų plytų
pastatas labiau priminė sodo sandėliuką nei namus. Duris atvėrė kažkoks
apsirūkęs pankas. „Vladas“, – prisistatė. Sakė, iš Rumunijos, sakė, važiuoja
namo atostogų keletui savaičių, sakė, dirba pas misterį Heinį jau dvejus metus.
„Kietas seniokas, susitvarkysi“, – paplojo man per petį. Taigi, Vladas glaustai
nupasakojo ligonio dienotvarkę: „Šiaip, hmmm, nesunku, tik keliasi senis anksti
ryte, turbūt šauks tave rytoj apie devintą. Čia vat vaistai, ai ne, čia ne
tie... Žodžiu, duodi jam po pusryčių, kas parašyta šitam lapuky... Senis mėgsta
maudytis, turėsi jį nustumti į dušą ir apipraust visur ten... Tu slauge dirbus?
Gerai, tai kas dar? Ai, senis apsėstas minties, kad neprašika, vis prašo
laisvinamųjų, bet tau spręst, pati žinai, kas po to būna... Rūko jisai, tai
dažnai pledas užsidega, turi žiūrėt. Mažai valgo, va pašildai mikrobangėje
pietums dešrelių, yra čia visokių konservų dar... Tiesa, vakarais jis mėgsta
žiūrėti lengvą porno, bet nebijok, rankų pajudint jis jau nebegali.“ Vaikinas
nusijuokė. „Čia mano, dabar bus tavo kambarys“, – atvėrė duris. Panašaus dydžio
patalpoje mano močiutė laikydavo uogienes ir raugintus agurkus – žemos lubos,
pilki, apsilaupę tapetai, nebuvo jokio lango, stovėjo tik siaura viengulė
kušetė ir greta įspraustas naktinis stalelis. Namai?
– Vladai! Vladai!? Kieno ten balsas? – gretimame
kambaryje sukuistoje dūmuose paskendusioje lovoje gulėjo stambus seniokas.
– Heliou, darling!
– išsiviepė apnuogindamas vienišą dantį. Melsvas kapiliarų išvagotas veidas,
nuplikusi kakta, o smilkiniuose vešėjo susivėlusi žilė. Pasimuistęs senis
išmetė iš rankos cigaretę, ir antklodė ėmė svilti.
– Oi, seni! – susiraukė Vladas ir ant svylančio
audinio šliūkštelėjo rusvo skysčio iš šalia stovėjusios stiklinės.
– Jaunoji ledi, hehe, tu manim gerai
pasirūpinsi? – senis kreipėsi į mane. – Nebijok, aš esu džentelmenas, bet
negaliu nepasakyti – tu turi labai gražų kūną. Ką manai, Vladai?
– Neišsiduok, seni, elkis gražiai, bent iš
pradžių, – atsakė Vladas. – O tai ledi išsigąs ir pabėgs. – Skaitė mano mintis.
– Dabar žiūrėk, – tarė vaikinas, pakeldamas
antklodę. Po ja senis gulėjo nuogas, plačiai praskėtęs liesas pamėlusias kojas,
per didelį išsipūtusį pilvą nesimatė jo paslėpsnių, užtat į akis iškart krito
iš bambos išvestas šlapimo kateteris. – Vakare šitą vamzdelį sujungi su
naktiniu šlapimo maišu. Va šitaip. – Jis plikomis rankomis mikliai sujungė
vamzdelius, o ant pirštų užtiškusius senio myžalų lašus atsainiai nusivalė į
kelnes.
– Viskas bus gerai. Susitvarkysi, – ta pačia
ranka patapšnojo man per petį. – Senis sunkus, bet rytais tau padėti ateis
slaugytojas iš neįgaliųjų centro. Butas nedidelis, tai pati susirasi, kur kas.
– OK,
– atsakiau. OK. Jei tokia
režisieriaus valia.
Vladui išvykus dairiausi po
namus. Bute dvokė senatve ir šlapimu. Viskas, prie ko prisiliečiau, buvo glitu,
lipnu arba riebaluota. Tualete aptikau išdygusį neaiškios kilmės grybą.
Šaldytuve radau keturias pakuotes alaus, apdžiūvusį kiaulienos kumpį ir daugybę
padažų. Ant svetainės sienų kabėjo pageltusios vaikų nuotraukos. Prisėdau ant
sofos. Iš senio kambario sklido televizoriaus triukšmas. Užmerkiau akis.
Užsikimšau ausis.
– Manęs čia nėra. Aš kitur. Viskas buvo kitaip,
– tariau. Niekas man neprieštaravo. – Nusileidus lėktuvui, mane pasitiko. Su
gėlių puokšte. Aš turėjau planą. Ir apskritai, lėktuvas nusileido visai ne
Londone, o... Kalifornijoj! Taip taip, Kalifornijoj. Saulė ir paplūdimys.
Jachta? Nebūtinai. Vakar ryte į mano viešbučio kambarį (su vaizdu į jūrą, taip
taip!) buvo atėjusi masažuotoja. Vakare balkone gėriau vyną įsitaisiusi ant
pintos kėdės, šiltas vėjas kedeno palaidus mano plaukus, kol lėtai kilnojau
taurę vis palikdama raudonų lūpų dažų atspaudus ir neskubėdama skaičiau
scenarijų. Vaidmuo atrodė sudėtingas, tad sudvejojusi čiupau telefoną.
– Laisvų sielų biuras, klausau? – vėl atsiliepė
sekretorė.
– Čia aš...
– Laba diena, madam, jis labai užsiėmęs, dabar
kaip tik susirinkime...
– Skubus reikalas, – sakau neskubėdama,
apžiūrinėdama savo išpuoselėtus nagus. Po minutėlės išgirstu sodrų vyrišką
balsą:
– Taip, brangioji? Kas nutiko?
– Aš skaitau naują scenarijų ir... nežinau, vaidmuo
atrodo sunkus ir... purvinas. Prakeiktas Almodovaras su savo prasimanymais, šį
kartą nori, kad vaidinčiau slaugę.
– Ir dėl to turėjau išeiti iš susirinkimo?
– Pyksti?
– Ant tavęs – niekada, mano meile. Bet žinau,
kad esi puiki aktorė. Susitvarkysi. Nesvarbu, ką bevaidintum, man tu visada –
TU.
– Ak...
– Jaunoji ledi! Jaunoji ledi! Ei!
Atmerkiau
akis. Kalifornija dingo.
–
Paskubėk, po velnių, antklodė dega!
Nulėkiau
į senio kambarį. Bet niekas netaukštelėjo dryžuota lentele „kitas dublis!“
Sveikatos
būklė: išsėtinė sklerozė. Misteris Edvardas Heinis buvo paralyžiuotas, bet dar
valdė dešinės rankos riešą ir kaklą. Keturissyk per dieną gerdavo
nuskausminamuosius. Šeiminė padėtis: išsiskyręs. Keturi vaikai liko su
motinomis. Lankytojai: kartą per mėnesį aplanko gydytojas. Kartą per savaitę
paskambina pusseserė iš Kanados. Psichinė būklė: sutrikusi trumpoji atmintis.
Rimtesnių pokyčių nepastebėta.
– Edvardas šaunus vyras, pamatysi, – telefonu
man pasakojo agentūros vadybininkė. – Bet kartais jį galima neteisingai
suprasti, na, žinai, jis mėgsta seksistinius juokelius ir gražias moteris.
Nepriimk asmeniškai.
– OK,
– sakiau. OK...
Bet blogiausia manęs laukė
vidurnaktį – kai lauke nutilo šunys, skustagalviai išsiskirstė, pakeliui
smagiai spardydami tuščias alaus skardines, ir miesteliūkštį apklojo tamsa.
Gulėjau toje batų dėžėje (kategoriškai atsisakau angliškus vienviečius vadinti
kambariu), rodos, jau buvau beužmieganti, kai pajutau kažką sėdint ant lovos
krašto. „Kaip jis įėjo vidun?“ – šmėstelėjo klausimas, bet atsakymas buvo
nebesvarbus: kažkas sunkus ir šaltas užgulė mane visu kūnu. Jutau į save įremtą
išsipūtusį pilvą, vėsias negrabias rankas, kažko ieškančias po mano naktiniais
marškiniais, bet baisiausia buvo padaro galva – aš nemačiau, gulėjau užmerkusi
akis, bet užuodžiau dvokiantį šnopavimą, šiurkštūs šeriai braižė mano smakrą, o
ant lūpų pajutau jo tystančias seiles. „Senis apsimetė, – dar spėjau pagalvoti,
– jis vaikšto, jis stiprus, jis...“ Iš paskutiniųjų įkvėpiau oro, nes mano
krūtinę slėgė tas šaltas ir leisgyvis, ir...
– Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!!!
Pašokau
iš lovos. Aplink buvo tamsu. Ir nieko daugiau. „Košmaras“, – atsidusau.
Atsikėlusi perstūmiau lovą išilgai kambario – užblokavau duris.
Septintą
ryto jau beldė į laukujes duris. Apsimiegojusi, svirduliuodama įleidau
nekviestą svečią. Vidun drąsiai žengė kresnas juodaodis.
– Labas rytas, spindulėli! Naujokė? –
pasisveikino ir, užuot paspaudęs ranką, įžūliai plekštelėjo man per užpakalį. –
Mano vardas Vinis! O tavo?
Vinis buvo slaugos centro
darbuotojas. Iš Pietų Afrikos. Jo darbas buvo padėti slaugytojams rytais
išmaudyti senį.
– Dėmesio dėmesio! – rėkė Vinis. – Ponios ir
ponai, dabar mes mazgosime misterio Edvardo Heinio užpakalį! Ką tu į tai, Edai?
– kreipėsi į senį segdamas keltuvo diržus. Senis žvaliai išsišiepė.
– Aš labai švarus, – gyrėsi jau pakeliui į dušą.
– Per aštuonerius metus tik porą savaičių nesimaudžiau, tada, kai sirgau
plaučių uždegimu, ir... ir...
– Ir kai gulėjai ligoninėj, – priminė Vinis.
Pasodinome Edą į specialią plastikinę
dušo kėdę su ratukais, kurioje ties sėdimąja buvo išpjauta skylė, o po ja
įstatytas kibiras ekskrementams. Numazgojusi senio pilvą pasilenkiau žemyn.
– Damoms toks darbas netinka, – pareiškė Vinis,
imdamas kempinę. – Aš apiplausiu iš apačios, o tau palieku priekinę Edo dalį.
Neprieštarausi, Edai?
Iškaitau.
Brūkštelėjau kempine neapskaičiavusi jėgos, senis aiktelėjo, ir vanduo nuo
ligonio kiaušių tėkštelėjo man į veidą. Oi...
Plaudama
seniui galvą pastebėjau, kad jo ausys beveik užsikimšusios rudomis išskyromis.
Veido oda buvo pleiskanota, panagės užrudusios, kojų pirštų nagai ilgi it
vanago. Vinis man į rankas įbruko skustuvą. „Nemoku“, – priešinausi. „Turi
išmokt, – sakė. – Juk tu slaugė.“ Du kartus įpjoviau seniui smakrą. Viską
vainikavo garsus misterio Heinio „pyyyyyyyyyrst!“
– Dėmesio dėmesio! Oro pavojus! – sušuko Vinis.
Senis pratrūko juoku.
Išėjusi
laukan parūkyti užsimerkiau. Nepavyko pabėgti nei į Kaliforniją, nei į minčių
tamsą. Prieš akis vis tiek stovėjo senio kūnas, gyvaplaukiai, mėlynės, gyslos,
šašai, skystų išmatų sklidinas kibiras...
– Lėja, Lėja! – po pietų pašaukė senis. – Ar
girdėjai griaustinį?!
Sutrikusi žvilgtelėjau pro
langą.
– Kad ne...
Jis užspringo juoku, o iš
apsiblaususių akių ištryško ašaros.
– Gera mergaitė! Etiketas! – kvatojo bedantis.
Tada supratau, kad griaustiniu jis vadino savo dujas. – Pasakysiu tau štai ką –
jau suveikė „Movicol“. – O tada pasigailėjau davusi seniui laisvinamųjų.
– Supranti, jei neprašiku, man labai skauda, –
dėstė bedantis, kol keičiau jo sauskelnes. Svarsčiau, ar tam mokykloje mokiausi anglų kalbos. Ką dabar pasakytų mano tėvai?
Ar tam vaikystėje senelė mokė mane pasitikti svečius atliekant reveransą. Reve... ką? Cha!
– Kaip sekasi dirbti slauge? – paskambinusi
klausė motina. Ji nesižavėjo mano pasirinkimu, bet vis tiek naiviai
įsivaizdavo, kad neįgaliųjų slauga – tai kažkas itin kilnu ir romantiška. Aš
leidau jos vizijoms gyventi.
– Gerai, mam. Išverdu arbatos ir vakarais jam
skaitau poezijos knygas. Jis labai mielas senukas...
Cha!
O
vakarop vėl kažkas pabeldė į duris.
– Tu nauja slaugė? – klausė stambus vyras
karpomis nusėtu veidu.
– Aha.
– Iš kur?
– Iš Lietuvos.
Vyriškis nekviestas užėjo
vidun.
– Edas neprieštarauja, – sakė iš šaldytuvo
imdamas alų. – Mes buvom geri draugai. Taip, Edai? – riktelėjo. Iš senio
kambario girdėjosi garsus knarkimas. – Aš kaimynas, gyvenu gretimam name.
Vakarais su Vladu mes visada išlenkiam po porą alaus. – Jis nušlubavo link
sofos ir atsisėdęs įjungė televizorių. Netrukus patenkintas iššiepė išpuvusius
dantis.
– Oooo! Mėgsti futbolą? – nesulaukęs atsakymo
įbedė akis į ekraną.
Nubidzenau į savo batų dėžę,
kaip tik ketinau perversti slaugos agentūros įstatus dėl lankytojų kliento
namuose, kai suskambo mano telefonas.
– Lėja? Kaip tu? – Apsidžiaugiau išgirdusi
Roberto balsą.
– Aš gerai, bet...
– Klausyk, tau moka kas mėnesį ar kas savaitę?
– Kas savaitę...
– Kaip gerai! Klausyk, Karlas su Džiordže jau
grįžta namo. Džiordžės tėvas sumokėjo užstatą...
– Argi ji ne našlaitė?
Robis ignoravo mano klausimą.
– Bet to neužteko, tai vienas Karlo bičiulių,
tas teisininkas, patampė porą virvelių, žodžiu, ilga istorija. Esmė ta, kad jie
jau pakeliui, o namie atsirado pelių, reikės kviesti kenkėjus naikinančią
firmą. A, tiesa, vakar mes su Čarliu pradėjom naują projektą apie ausų krapštukus,
reikės daugiau viešumo ir sklaidos. Karlas, sakė, dabar basas, Džiordžei irgi
dar reikės padirbėt. Ilgai nekalbėsiu, tu protinga pana, manau, supranti, kokie
rimti reikalai. Aš tau atsiųsiu savo sąskaitos numerį, OK?
– OK,
– sakiau. – Atsiųsk. – Nes nieko absurdiškiau negalėjau įsivaizduoti.
– OK,
– sakiau, kai vos atkutęs senis paprašė laisvinamųjų.
– OK,
– sakiau, kai kaimynas pabaisa pranešė, kad baigėsi alus, bet spintelėje jis
radęs degtinės.
– Girdėjau, kad vengrės labai geros lovoje, –
pareiškė. Degtinės butelis jau buvo tuščias. Gūžtelėjau pečiais. – Ką manai? –
neatlyžo kaimynas.
– Nežinau. Niekad ten nebuvau.
– Sakei, tu iš Vengrijos? – Tada supratau,
kurlink jis suko.
– Iš Lietuvos.
– Aaa, juk tai tas pats...
Pasiūliau pabaisai keliauti namo. Jis pasiūlė
keliauti drauge. Aš pasiūliau iškviesti policiją. Jis pasiūlė man nešdintis
atgal į Vengriją. Aš pasiūliau jam nusipirkti žemėlapį. Mes vienas kitą
supratom. Jis išėjo namo, iš lėto ramstydamasis į svetainės sieną, pakeliui
nušlavė žemėn Edo vaikų nuotraukas. Užtrenkusi duris dar girdėjau jį garsiai
atsiriaugėjant. Bet jis negirdėjo manęs verkiant. Nekenčiau pabaisos. Už jo
ilgus riebaluotus plaukus, už tai, kad drįso įsivaizduoti mus abu lovoje, už
tai, kad nežino, kur yra Lietuva. Nekenčiau savo motinos Lietuvoje, kuri eis ir
pasakos bendradarbėms: „Mano Lėjai puikiai sekasi, sakė, nuobodu, bet juk taip
gerai moka! Turbūt sutaupys butui.“ Nekenčiau Robio, kuris ketino suvalgyti
mano „butą“. Nekenčiau senio už tai, kad jis negalėjo pajudinti savo mėšlino
užpakalio ir išsikrapštyti purvo iš tarpupirščių.
Moters
ranka
– Jaunoji ledi! Jaunoji ledi!
Atmerkiau akis. Nudiegė
paširdžius. Maniau, seniui sušlubavo širdis, dūsta, pristūmė į kelnes, ant lubų
pamatė giltinės dalgį arba Jėzų Kristų. Man įėjus į kambarį jis paprašė:
– Mieloji, gal pridegtum man cigaretę?
Žybtelėjau tylėdama. Išpindėjęs senas britas.
– Miegojai?
– Dabar keturios ryto, – atsakiau.
– Nepyk, man labai skauda... Aš laukiau laukiau,
kol tu atsibusi, bet taip skauda...
– Laisvinamųjų? – pasiūliau.
– Ne. Man skauda pūslę. Ten, žemiau...
Susiraukusi pakėliau antklodę
ir akimirksniu iškaitau. Šlapimo maišelis buvo išpampęs, skylė pilve aplink
kateterį paraudusi – vakare pamiršau sujungti vamzdelius su naktine pūsle, ir
visą tą laiką šlapimo perteklius keliavo atgal – į senio pilvą.
– Aš atsiprašau. Pamiršau... Jums turbūt baisiai
skauda... – išbėriau dairydamasi guminių pirštinių. Senis išsišiepė.
– Aš stiprus vyras, – pareiškė. – Parūkau ir
galiu pakentėt.
Drebančiomis rankomis
ištuštinau plastikinį maišelį, parudęs šlapimas kapsėjo į kibirą, su kiekvienu
lašu atpalaiduodamas senio veido raumenis. Nesumojau, kaip išpirkti savo kaltę.
– Arbatos? – pasiūliau. Senis suraukė nosį. –
Nesakykit vadybininkei, ką?
O jis uždainavo:
– Always
look at the bright side of life![1] Hm hmm hmm... Always look at the bright side of life!
Hm hmm hmm. Taip? Eik miegot, jaunoji ledi. Atsiprašau, kad prižadinau.
Ryte
viskas buvo taip pat. Į duris triukšmingai beldėsi Vinis, porą kartų
plekštelėjo man per užpakalį, nusiperdęs senis vėl klausė, ar girdėjome
griaustinį, aš stengiausi suvaldyti šleikštulį žiūrėdama į jo kūną ir vos
spėjau suktis. Bet mane graužė kaltė.
– Tu šiandien liūdna, – pareiškė senis. –
Problemos su boifrendu?
Papurčiau galvą.
– Raudonoji savaitė?
– Nieko, – atsakiau.
– Ooo, kai moteris sako „nieko“ – lauk bėdos! –
nusijuokė. Senis mėgo girtis esąs moterų ekspertas. – Žinai, ką? Pridek man
cigaretę, o tada paimk iš mano piniginės porą svarų ir nupirk mums abiem šokolado,
ką manai?
Ta
apgailėtina vyro liekana, kuri turėtų žiaugčioti nuo savo kūno kvapo ir raudoti
balsu dėl beviltiškos padėties, rūpinosi, kodėl aš nusiminusi. Jis turėjo
keikti mane: „Sušikta East European!
Žiopla merga!“, nekęsti pasaulio ir visų padarų, kurie išgali nusišikę
nusišluostyti subinę ir savarankiškai atsigerti vandens; staugti žiūrėdamas į
lubas, o tada savanoriškai liautis kvėpuoti. „Jis geras, nes yra nuo manęs
priklausomas“, – sakiau sau pakeliui
į parduotuvę.
– Nužudyk mane, mama... – prašyčiau gulėdama
negalios patale. Pro šalį lėkė mašinos. Viena sekundė, ir tu jau negali
pajudinti kaklo. Tada gailiesi visų tų akimirkų, kai galėjai... Bet krapštei
nosį ir penktą kartą tikrinaisi elektroninį paštą, užuot kopusi į Everestą. Aš
reikalaučiau krevečių putėsių, ikrų, ledų su pistacijomis, oro
kondicionieriaus, masažuotojo, psichoteraupeuto, manikiūrininkės,
aromaterapijos, nemokamos metinės filmų nuomos, priėmimo pas prezidentę,
kunigo, fizioterapeuto, astrologo... Ir visus juos siųsčiau nachui.
– Nachui,
išgamos! – sakyčiau, ir jie neturėtų teisės man prieštarauti. – Velniop su savo
kojom, rankom ir gyvenimais!
Bet
senis nusprendė nupirkti man šokolado...
Maitinau
senį pietumis. Kiekvieną gabalėlį turėjau susmulkinti, pamirkyti į sultinį ir
atsargiai įdėti į bedantę burną. Paruošusi kitą kąsnį kantriai laukiau, kol
Edas baigs kramtyti, ir vis šluosčiau smakru tekantį padažą.
– Ką jūs veikėt... hmm... – norėjau klausti, „ką
jūs veikėte gyvenime“, bet tai skambėtų tarsi „abu suprantam, kad jūsų
gyvenimas baigtas, dabar esate tik kalbanti daržovė, tačiau man vis dar įdomu,
ką jūs veikėte, kai buvote žmogus“. Todėl pasitaisiau: – Ką jūs dirbote?
– Cha, nepatikėsi! – kilstelėjau antakį
įsivaizduodama neįtikėtinus darbus: suteneris? Sraigtasparnio pilotas? Kabareto
šokėjas?
– Aš vairavau sunkvežimius, kuriais perveždavau
rolsroisus! – atsakė senis. Pamatęs, kad nusivyliau, pridūrė: – Ar žinai, kaip
sunku įveikti posūkį nesujudinant krovinio?
Gūžtelėjau pečiais.
– Moteris! – susiraukė, jei būtų galėjęs, būtų
numojęs ranka.
– Ar žinot, kaip sunku iškepti blynelius su
obuoliais taip, kad tešla iškeptų, bet obuoliai neprisviltų?
Senis
nusijuokė ir supratingai palinksėjo galva, tarsi bent kartą gyvenime iš tiesų
būtų kepęs blynelius. Už lango pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas. Žingsniai
priartėjo ir pamažu tolo. Nuėjo pro šalį. Kurį laiką Edas sėdėjo išsižiojęs,
mano ranka su šaukštu sustingo ore. Gatve nukulniavo gyvenimas, tas tikras, kai kažką veiki, kažkur skubi su
aukštakulniais! Kažkas tavęs laukia, atpažįsta tavo žingsnių aidą, klausia,
kaip gyveni. Tas kaukšėjimas buvo visos senio mylėtos moterys,
mergaitės mokykloje, buvusios žmonos, mylimosios, pakelės prostitutės – jų
kvapai, atodūsiai, prisilietimai, jų užmiegotos akys, rankos, jų šlaunys, rankinės,
batai, balsai. Tuose žingsniuose aidėjo mano alkis jaunystės džiaugsmams:
dažytis, kvėpintis, ruoštis, puoštis, vis žvilgčiojant čia į veidrodį, čia į
laikrodį, čia į telefoną... Norėjau gyventi.
Bet mano darbas buvo pridegti cigaretes ir stebėti, kaip maistas virsta mėšlu.
Ant
senio kaktos nutūpė musė.
– Vožk, – prašė.
– Užgausiu... – sakiau.
– Kur jau tu su savo bobiška rankele...
Tada
pasižiūrėjau į savo ranką ir viską supratau. Viską. Tikrai. Ir nusprendžiau
atlikti savo vaidmenį. Paklusti režisieriui. Įkūnyti Rytų Europos moters
stereotipą. Nusprendžiau būti gera.
Pirmiausia
pakeičiau Edo patalynę. Kambariuose nuvaliau dulkes, išsiurbiau kilimus,
išploviau grindis, išvaliau langus, nušveičiau virtuvės spinteles, perploviau
visus indus, gremžiau vonią, tualetą, laiptinę ir senio kūną. Išvaliau vyro
ausis, panages, virtuvinėmis žirklėmis apkirpau jo plaukus ir ėmiausi kojų
nagų. Senis džiaugėsi. „Matai, mes su Vladu vyriškai gyvenam...“ – teisinosi.
Pagal slaugos įstatymus mano veiksmai buvo nelegalūs – tokie darbai kaip langų
valymas yra slaugės darbo jėgos išnaudojimas, o nagų karpymas ir barzdos
skutimas turi būti atlikti profesionalo arba medicinos sesers. Bet aš naiviai
tikėjausi, kad apkaltos atveju teisėjas įvertins mano gerus ketinimus.
– Tu mano angelas, – pasakė senis, kai
vakarienei jam patiekiau blynų su obuoliais.
O
tu mano skaistykla.
– Revoliucija! – ryte nustebęs sušuko Vinis. –
Tokios švaros šitos sienos dar nematė!
Butas vis dar kvepėjo chloru.
– Moteriška ranka, – atsakiau ir pati sau
plekštelėjau per užpakalį. Nuo tos dienos mano košmaras buvo švaresnis.
Pabaisa sugrįžta
Pas
senį dirbau mėnesį. Senis buvo geras. Kartais šaukdavo mane paryčiais, kad
pridegčiau cigaretę, aš kartais blogai sujungdavau kateterius ir šlapimas
ištrykšdavo man ant kojų. Bet mudu gerai sutarėme. „Jaunoji ledi“ tapo angelu,
o mano akyse senis virto žavaus vyro monumentu. Vakarais jis pasakodavo man
išgalvotus savo meilės nuotykius apie gražias aktores, vienišas senmerges ir
sekso išalkusias namų šeimininkes – visos jos kadaise apsiseilėjusios laukė
šelmio sunkvežimio vairuotojo. Apie buvusias žmonas: kalės... Apie vaikus:
aplanko, kai gaunu pensiją... Apie Vladą: jis sakė, kad Rumunijoj moterys
neskuta kojų. Ir apie bjaurų kaimyną: jis geras, kai negeria.
– Ar šiandien griaudės? – klausdavau keisdama
basoną. O sykį taip „nugriaudėjo“, kad Viniui teko skubiai važiuoti namo
persirengti. Visi plyšom juoku. Mes juokėmės, kai senis kas dieną kartodavo
tuos pačius rasistinius, seksistinius ir homofobiškus juokelius. Juokėmės, kai
skalaudamas burną jis apspjaudavo sau pilvą. Juokėmės, kai kartą bandydamas
nulaikyti stiklinę jis nusilaužė paskutinį dantį. Mes nesijuokėme vieni iš kitų
– juokėmės kartu. Iš gyvenimo.
– Neskubėk, aš palauksiu, – merkdavo akį senis
kaskart suskambus mano telefonui. – Meilė nelaukia, – pridurdavo nepaisydamas
mano įtikinėjimų, kad neturiu vaikino.
– Kada grįžti, darling? – klausė Džiordžyna. – Man taip tavęs trūksta, žinai,
vakar Čarlis...
– Tu pagirta tarp moterų, – telefonu sakė Robis,
atsidėkodamas už piniginę perlaidą. – Pamatysi, kiek mes visko nuveikėm!
– Klausyk, o jis prieštarautų, jei
nufotografuočiau jį ant basono? – domėjosi Karlosas.
Bet jie
buvo tik balsai iš telefono, tik raidės elektroniniame pašte, tik blankūs veidų
miražai, kuriuos užgoždavo juoda senio šypsenos ertmė. Tomis savaitėmis
jaučiausi pasiutusiai teigiama, kone šventoji, kartais net trokšdavau tikėti
Dievą, nes buvau tikra – ir be kyšių būčiau įleista į jo VIP karalystę.
„Neišvažiuok...“
– prašė senis sužinojęs, kad po atostogų Rumunijoje netrukus grįš Vladas.
Pasijutau kalta – pernelyg džiugiai ėmiau pakuotis daiktus, lyg man būtų visai
nemiela gyventi apsuptai senatvės dvoko ir mėšlo. Manęs laukia gyvenimas! – norėjau sakyti. „Manęs laukia kitas
klientas“, – pamelavau.
Manęs
laukė Londonas. Meilė. Skvotas. Draugai. Vynas. Kažkas pabeldė į duris. Už jų
laukė Pabaisa.
– Alaus nėra. Vladas grįš rytoj, – pasakiau.
Pabaisa droviai šypsojosi.
– Atnešiau braškių... – ištiesė dubenį. – Ir
žurnalą...
Velnias, o gal lietuviškas nuolaidumas tempė
mane už liežuvio sumurmėti „užeikit“. Tik skėstelėjau rankomis, kai vyras
sėsdamas vos nesulaužė ir taip klebančio krėslo. Suėmė rankomis kairę koją ir
užsikėlė ant kelio. „Medinė“, – patukseno į protezą.
– A... – žioptelėjau nežiūrėdama jam į veidą.
Pasigailėsi,
dabar nutiks kažkas blogo! – kuždėjo vidinis balsas dedant
uogas į šaldytuvą. Braškės buvo tamsiai raudonos (aišku, raudonos!),
pernokusios gyvenimu, šviežios, gundančios, kvepiančios vasara, žole, jaunyste,
pažadais. Karpos ant pabaisos veido, prakaito smarvė, medinė koja, nuo riebalų
sulipę plaukai. Braškės. Pabaisa. Braškės.
– Panaši į tave, ką manai? – pabaisa ištiesė man
žurnalą. „Vogue“. 1987-ųjų numeris. – Šita moteris ant viršelio buvo mano
žmona. – Balse nugirdau pasididžiavimą. – Ji buvo modelis, o aš – paprastas
mechanikas.
Prisėdau nujausdama monologą
„kai aš buvau jaunas“.
– Niekad nesikėsinau į jos turtą. Tai ji
sumokėjo už mūsų namą. Tu nežiūri į mane. – Prisiverčiau pakelti akis. –
Nepatikėsi, bet kažkada buvau jaunas ir gražus. Apgailėtinai skamba, ką? –
Gūžtelėjau pečiais. Turbūt panašius
kliedesius vilkas dėstė Raudonkepuraitei prieš pat pražiodamas nasrus.
Pabaisa ėmė juoktis, o juokdamasis kosėti. – Astma, diabetas, kojos protezas, –
lenkė storus pirštus. – Niekad nemanai, kad tau taip atsitiks? Palauk,
pamatysi... Pasižiūrėsi vieną dieną į veidrodį ir prisiminsi mano žodžius.
Kitas dublis! – šūkteli režisierius,
ir ekrane pasirodo raidės „Po trisdešimt metų“. Tuščios gatvės, sulaukėję šunys
drasko mėsą, kamerai priartėjus žiūrovas pamato, kad jie nepasidalija žmogaus
kojos. Dūmai, vaiduokliškos, išdaužytos parduotuvių vitrinos, pro šalį
netikėtai pralekia kažkas panašaus į skraidančią lėkštę. Darosi aišku, kad tai
– pasaulis po baisios katastrofos. Kambarys. Ant kėdės sėdi senyva moteris,
kuri išgyvena asmeninę katastrofą – žiūri į veidrodį ir netiki, kad šitas
susiraukšlėjęs snukis priklauso tam pačiam kadaise pase įrašytam vardui. Ir
nusispjaut jai tie kataklizmai, tegul pasibaigia pasaulis. Ji tik norėtų būti
jauna. Ir graži. Ir tada, aišku, ji prisimena pabaisos žodžius. Juk sakė, kad
pasens. O netikėjo. „Man taip nebus“, – manė ta moteris, kai dar buvo jauna.
Tada parodomas kitas epizodas, iš jos jaunystės – koks nors romantiškas
nuotykis su gražiu vyru, vasarą, kažkur ant šieno, leidžiantis saulei jos
mylimasis sako... Hmm, bet pirma reikia pabaigti pabaisos monologą.
Taukšt! Grįžtam atgal į senio Edo
svetainę.
Taigi,
kurį laiką su kaimynu sėdėjome tylėdami.
– O kaip... jūsų koja? – paklausiau.
– Mano žmona. Ji laimėjo konkursą. Po renginio
važiavom atšvęsti. Nemeluosiu – abu gėrėm šampaną. Bet kaip negerti, kai tau
priklauso gražiausia moteris mieste? Aš sėdėjau už vairo, o ji va čia, – ranka
parodė į įsivaizduojamą keleivio vietą. – Sustojom sankryžoj, jos akys buvo
tokios... Užsimaniau ją pabučiuoti. – Pabaisa nusijuokė. – Prisimenu, tada dar
pagalvojau, kad tai geriausia akimirka mano gyvenime. Juk taip ir buvo...
Turbūt laikiau nuspaudęs sankabos pedalą, ir mašina lėtai išriedėjo į priekį.
Kai pamačiau atlekiantį automobilį, jau nieko negalėjau padaryti. Iš kairės
pusės. Geriau būčiau leidęs jai vairuot...
– Oi... – Ką daugiau galėjau pasakyti?
– O va dabar aš senas, vienišas ir negražus.
Prisigėręs tampu priekabus. Pirmą kartą sutikę žmonės manęs bijo.
– Aš nebijau.
Vėl sėdėjome nekalbėdami. Nei
laikrodžio tiksėjimas, nei iš miegamojo sklindantis Edo knarkimas neužpildė
slegiančios tylos tirštumo. Kaimyno žodžiai vis dar sklandė ore. Neišlaikiusi
įjungiau televizorių. Pabaisa pakilo eiti, atsisveikindamas dar palinkėjo man
sėkmės Vengrijoje, o aš mintyse priskyriau jį užburtų princų kategorijai.
– Lėja... – kvietė senis. – Lėja, angele,
antklodė svyla... A?
Įtariau, kad kartais Edas tyčia
iš lūpų paleisdavo dar rūkstančią nuorūką, vien kad mane pašauktų.
– Ateinu!
Aš buvau jam. Reikalinga.
Gyvybiškai svarbi. Pro langą įsiveržė vasaros vėjas, girdėjosi kieme spardomo
kamuolio garsas ir tos nervingos kibirkštys ore – lyg ten, lauke, vyktų kažkas
labai svarbaus, džiugaus ir neatidėliotino. Ten žaidė vaikai, temstant
girdėdavosi paauglių kuždesiai, ten vyko gyvenimas. O braškės pernoks ir supus,
adresai pasimes, ir kada nors aš galvosiu: ar tai tikrai buvo? Slegiantis
liūdesys vos pabudus ryte, kai dar neatmerkusi akių žinau – kažkas labai
negerai, praeis. Braškės vėl brandins žiedus, kažkas plaks grietinėlę, o
šaldytuve spurdėdamas nekantrumu vės šampano butelis. Kažkas šveis grindis,
kažkas matuosis naujus brangius batus, kažkas galvos apie mane: ar ji tikrai buvo? „Esu!“ – norėjau šaukti už lango
žygiuojantiems praeiviams. „Būsiu!“ – šnabždėjau žiūrėdama į veidrodį. Pamėlę
paakiai ir pūlingais spuogais išberti smilkiniai. Žmonės autobusuose,
traukiniuose, ant suoliukų parkuose, vietinių parduotuvėlių savininkai, su
šypsena iš sandėlio atnešantys šviežesnės duonos, vyrai, su kuriais bučiavausi,
vyrai, kurie norėjo mane pabučiuoti, draugės, skolinusios iš manęs batus ir
lūpdažius, kaimynai, valkatos šunys, griežti mokytojai ir sugėrovai – visiems
aš tapau tik blankiu ir sustingusiu kadaise matyto filmo kadru.
http://www.almalittera.lt/knyga/kostiumu-drama.html
Komentarai
Rašyti komentarą