Istrauka...

Senis ir Co

– Niūri vieta, – perspėjo taksistas. Ir tikrai, nieko panašaus į raganos trobelės kaimo idilę – patvory stoviniavo keli skustagalviai su alaus skardinėmis rankose, o vienaukštis raudonų plytų pastatas labiau priminė sodo sandėliuką nei namus. Duris atvėrė kažkoks apsirūkęs pankas. „Vladas“, – prisistatė. Sakė, iš Rumunijos, sakė, važiuoja namo atostogų keletui savaičių, sakė, dirba pas misterį Heinį jau dvejus metus. „Kietas seniokas, susitvarkysi“, – paplojo man per petį. Taigi, Vladas glaustai nupasakojo ligonio dienotvarkę: „Šiaip, hmmm, nesunku, tik keliasi senis anksti ryte, turbūt šauks tave rytoj apie devintą. Čia vat vaistai, ai ne, čia ne tie... Žodžiu, duodi jam po pusryčių, kas parašyta šitam lapuky... Senis mėgsta maudytis, turėsi jį nustumti į dušą ir apipraust visur ten... Tu slauge dirbus? Gerai, tai kas dar? Ai, senis apsėstas minties, kad neprašika, vis prašo laisvinamųjų, bet tau spręst, pati žinai, kas po to būna... Rūko jisai, tai dažnai pledas užsidega, turi žiūrėt. Mažai valgo, va pašildai mikrobangėje pietums dešrelių, yra čia visokių konservų dar... Tiesa, vakarais jis mėgsta žiūrėti lengvą porno, bet nebijok, rankų pajudint jis jau nebegali.“ Vaikinas nusijuokė. „Čia mano, dabar bus tavo kambarys“, – atvėrė duris. Panašaus dydžio patalpoje mano močiutė laikydavo uogienes ir raugintus agurkus – žemos lubos, pilki, apsilaupę tapetai, nebuvo jokio lango, stovėjo tik siaura viengulė kušetė ir greta įspraustas naktinis stalelis. Namai?

– Vladai! Vladai!? Kieno ten balsas? – gretimame kambaryje sukuistoje dūmuose paskendusioje lovoje gulėjo stambus seniokas.

– Heliou, darling! – išsiviepė apnuogindamas vienišą dantį. Melsvas kapiliarų išvagotas veidas, nuplikusi kakta, o smilkiniuose vešėjo susivėlusi žilė. Pasimuistęs senis išmetė iš rankos cigaretę, ir antklodė ėmė svilti.

– Oi, seni! – susiraukė Vladas ir ant svylančio audinio šliūkštelėjo rusvo skysčio iš šalia stovėjusios stiklinės.

– Jaunoji ledi, hehe, tu manim gerai pasirūpinsi? – senis kreipėsi į mane. – Nebijok, aš esu džentelmenas, bet negaliu nepasakyti – tu turi labai gražų kūną. Ką manai, Vladai?

– Neišsiduok, seni, elkis gražiai, bent iš pradžių, – atsakė Vladas. – O tai ledi išsigąs ir pabėgs. – Skaitė mano mintis.

– Dabar žiūrėk, – tarė vaikinas, pakeldamas antklodę. Po ja senis gulėjo nuogas, plačiai praskėtęs liesas pamėlusias kojas, per didelį išsipūtusį pilvą nesimatė jo paslėpsnių, užtat į akis iškart krito iš bambos išvestas šlapimo kateteris. – Vakare šitą vamzdelį sujungi su naktiniu šlapimo maišu. Va šitaip. – Jis plikomis rankomis mikliai sujungė vamzdelius, o ant pirštų užtiškusius senio myžalų lašus atsainiai nusivalė į kelnes.

– Viskas bus gerai. Susitvarkysi, – ta pačia ranka patapšnojo man per petį. – Senis sunkus, bet rytais tau padėti ateis slaugytojas iš neįgaliųjų centro. Butas nedidelis, tai pati susirasi, kur kas.

– OK, – atsakiau. OK. Jei tokia režisieriaus valia.

Vladui išvykus dairiausi po namus. Bute dvokė senatve ir šlapimu. Viskas, prie ko prisiliečiau, buvo glitu, lipnu arba riebaluota. Tualete aptikau išdygusį neaiškios kilmės grybą. Šaldytuve radau keturias pakuotes alaus, apdžiūvusį kiaulienos kumpį ir daugybę padažų. Ant svetainės sienų kabėjo pageltusios vaikų nuotraukos. Prisėdau ant sofos. Iš senio kambario sklido televizoriaus triukšmas. Užmerkiau akis. Užsikimšau ausis.

– Manęs čia nėra. Aš kitur. Viskas buvo kitaip, – tariau. Niekas man neprieštaravo. – Nusileidus lėktuvui, mane pasitiko. Su gėlių puokšte. Aš turėjau planą. Ir apskritai, lėktuvas nusileido visai ne Londone, o... Kalifornijoj! Taip taip, Kalifornijoj. Saulė ir paplūdimys. Jachta? Nebūtinai. Vakar ryte į mano viešbučio kambarį (su vaizdu į jūrą, taip taip!) buvo atėjusi masažuotoja. Vakare balkone gėriau vyną įsitaisiusi ant pintos kėdės, šiltas vėjas kedeno palaidus mano plaukus, kol lėtai kilnojau taurę vis palikdama raudonų lūpų dažų atspaudus ir neskubėdama skaičiau scenarijų. Vaidmuo atrodė sudėtingas, tad sudvejojusi čiupau telefoną.

– Laisvų sielų biuras, klausau? – vėl atsiliepė sekretorė.

– Čia aš...

– Laba diena, madam, jis labai užsiėmęs, dabar kaip tik susirinkime...

– Skubus reikalas, – sakau neskubėdama, apžiūrinėdama savo išpuoselėtus nagus. Po minutėlės išgirstu sodrų vyrišką balsą:

– Taip, brangioji? Kas nutiko?

– Aš skaitau naują scenarijų ir... nežinau, vaidmuo atrodo sunkus ir... purvinas. Prakeiktas Almodovaras su savo prasimanymais, šį kartą nori, kad vaidinčiau slaugę.

– Ir dėl to turėjau išeiti iš susirinkimo?

– Pyksti?

– Ant tavęs – niekada, mano meile. Bet žinau, kad esi puiki aktorė. Susitvarkysi. Nesvarbu, ką bevaidintum, man tu visada – TU.

– Ak...

– Jaunoji ledi! Jaunoji ledi! Ei!

Atmerkiau akis. Kalifornija dingo.

– Paskubėk, po velnių, antklodė dega!

Nulėkiau į senio kambarį. Bet niekas netaukštelėjo dryžuota lentele „kitas dublis!“

Sveikatos būklė: išsėtinė sklerozė. Misteris Edvardas Heinis buvo paralyžiuotas, bet dar valdė dešinės rankos riešą ir kaklą. Keturissyk per dieną gerdavo nuskausminamuosius. Šeiminė padėtis: išsiskyręs. Keturi vaikai liko su motinomis. Lankytojai: kartą per mėnesį aplanko gydytojas. Kartą per savaitę paskambina pusseserė iš Kanados. Psichinė būklė: sutrikusi trumpoji atmintis. Rimtesnių pokyčių nepastebėta.

– Edvardas šaunus vyras, pamatysi, – telefonu man pasakojo agentūros vadybininkė. – Bet kartais jį galima neteisingai suprasti, na, žinai, jis mėgsta seksistinius juokelius ir gražias moteris. Nepriimk asmeniškai.

– OK, – sakiau. OK...

Bet blogiausia manęs laukė vidurnaktį – kai lauke nutilo šunys, skustagalviai išsiskirstė, pakeliui smagiai spardydami tuščias alaus skardines, ir miesteliūkštį apklojo tamsa. Gulėjau toje batų dėžėje (kategoriškai atsisakau angliškus vienviečius vadinti kambariu), rodos, jau buvau beužmieganti, kai pajutau kažką sėdint ant lovos krašto. „Kaip jis įėjo vidun?“ – šmėstelėjo klausimas, bet atsakymas buvo nebesvarbus: kažkas sunkus ir šaltas užgulė mane visu kūnu. Jutau į save įremtą išsipūtusį pilvą, vėsias negrabias rankas, kažko ieškančias po mano naktiniais marškiniais, bet baisiausia buvo padaro galva – aš nemačiau, gulėjau užmerkusi akis, bet užuodžiau dvokiantį šnopavimą, šiurkštūs šeriai braižė mano smakrą, o ant lūpų pajutau jo tystančias seiles. „Senis apsimetė, – dar spėjau pagalvoti, – jis vaikšto, jis stiprus, jis...“ Iš paskutiniųjų įkvėpiau oro, nes mano krūtinę slėgė tas šaltas ir leisgyvis, ir...

– Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!!!

Pašokau iš lovos. Aplink buvo tamsu. Ir nieko daugiau. „Košmaras“, – atsidusau. Atsikėlusi perstūmiau lovą išilgai kambario – užblokavau duris.

Septintą ryto jau beldė į laukujes duris. Apsimiegojusi, svirduliuodama įleidau nekviestą svečią. Vidun drąsiai žengė kresnas juodaodis.

– Labas rytas, spindulėli! Naujokė? – pasisveikino ir, užuot paspaudęs ranką, įžūliai plekštelėjo man per užpakalį. – Mano vardas Vinis! O tavo?

Vinis buvo slaugos centro darbuotojas. Iš Pietų Afrikos. Jo darbas buvo padėti slaugytojams rytais išmaudyti senį.

– Dėmesio dėmesio! – rėkė Vinis. – Ponios ir ponai, dabar mes mazgosime misterio Edvardo Heinio užpakalį! Ką tu į tai, Edai? – kreipėsi į senį segdamas keltuvo diržus. Senis žvaliai išsišiepė.

– Aš labai švarus, – gyrėsi jau pakeliui į dušą. – Per aštuonerius metus tik porą savaičių nesimaudžiau, tada, kai sirgau plaučių uždegimu, ir... ir...

– Ir kai gulėjai ligoninėj, – priminė Vinis.

Pasodinome Edą į specialią plastikinę dušo kėdę su ratukais, kurioje ties sėdimąja buvo išpjauta skylė, o po ja įstatytas kibiras ekskrementams. Numazgojusi senio pilvą pasilenkiau žemyn.

– Damoms toks darbas netinka, – pareiškė Vinis, imdamas kempinę. – Aš apiplausiu iš apačios, o tau palieku priekinę Edo dalį. Neprieštarausi, Edai?

Iškaitau. Brūkštelėjau kempine neapskaičiavusi jėgos, senis aiktelėjo, ir vanduo nuo ligonio kiaušių tėkštelėjo man į veidą. Oi...

Plaudama seniui galvą pastebėjau, kad jo ausys beveik užsikimšusios rudomis išskyromis. Veido oda buvo pleiskanota, panagės užrudusios, kojų pirštų nagai ilgi it vanago. Vinis man į rankas įbruko skustuvą. „Nemoku“, – priešinausi. „Turi išmokt, – sakė. – Juk tu slaugė.“ Du kartus įpjoviau seniui smakrą. Viską vainikavo garsus misterio Heinio „pyyyyyyyyyrst!“

– Dėmesio dėmesio! Oro pavojus! – sušuko Vinis. Senis pratrūko juoku.

Išėjusi laukan parūkyti užsimerkiau. Nepavyko pabėgti nei į Kaliforniją, nei į minčių tamsą. Prieš akis vis tiek stovėjo senio kūnas, gyvaplaukiai, mėlynės, gyslos, šašai, skystų išmatų sklidinas kibiras...

– Lėja, Lėja! – po pietų pašaukė senis. – Ar girdėjai griaustinį?!

Sutrikusi žvilgtelėjau pro langą.

– Kad ne...

Jis užspringo juoku, o iš apsiblaususių akių ištryško ašaros.

– Gera mergaitė! Etiketas! – kvatojo bedantis. Tada supratau, kad griaustiniu jis vadino savo dujas. – Pasakysiu tau štai ką – jau suveikė „Movicol“. – O tada pasigailėjau davusi seniui laisvinamųjų.

– Supranti, jei neprašiku, man labai skauda, – dėstė bedantis, kol keičiau jo sauskelnes. Svarsčiau, ar tam mokykloje mokiausi anglų kalbos. Ką dabar pasakytų mano tėvai? Ar tam vaikystėje senelė mokė mane pasitikti svečius atliekant reveransą. Reve... ką? Cha!

– Kaip sekasi dirbti slauge? – paskambinusi klausė motina. Ji nesižavėjo mano pasirinkimu, bet vis tiek naiviai įsivaizdavo, kad neįgaliųjų slauga – tai kažkas itin kilnu ir romantiška. Aš leidau jos vizijoms gyventi.

– Gerai, mam. Išverdu arbatos ir vakarais jam skaitau poezijos knygas. Jis labai mielas senukas...

Cha!

O vakarop vėl kažkas pabeldė į duris.

– Tu nauja slaugė? – klausė stambus vyras karpomis nusėtu veidu.

– Aha.

– Iš kur?

– Iš Lietuvos.

Vyriškis nekviestas užėjo vidun.

– Edas neprieštarauja, – sakė iš šaldytuvo imdamas alų. – Mes buvom geri draugai. Taip, Edai? – riktelėjo. Iš senio kambario girdėjosi garsus knarkimas. – Aš kaimynas, gyvenu gretimam name. Vakarais su Vladu mes visada išlenkiam po porą alaus. – Jis nušlubavo link sofos ir atsisėdęs įjungė televizorių. Netrukus patenkintas iššiepė išpuvusius dantis.

– Oooo! Mėgsti futbolą? – nesulaukęs atsakymo įbedė akis į ekraną.

Nubidzenau į savo batų dėžę, kaip tik ketinau perversti slaugos agentūros įstatus dėl lankytojų kliento namuose, kai suskambo mano telefonas.

– Lėja? Kaip tu? – Apsidžiaugiau išgirdusi Roberto balsą.

– Aš gerai, bet...

– Klausyk, tau moka kas mėnesį ar kas savaitę?

– Kas savaitę...

– Kaip gerai! Klausyk, Karlas su Džiordže jau grįžta namo. Džiordžės tėvas sumokėjo užstatą...

– Argi ji ne našlaitė?

Robis ignoravo mano klausimą.

– Bet to neužteko, tai vienas Karlo bičiulių, tas teisininkas, patampė porą virvelių, žodžiu, ilga istorija. Esmė ta, kad jie jau pakeliui, o namie atsirado pelių, reikės kviesti kenkėjus naikinančią firmą. A, tiesa, vakar mes su Čarliu pradėjom naują projektą apie ausų krapštukus, reikės daugiau viešumo ir sklaidos. Karlas, sakė, dabar basas, Džiordžei irgi dar reikės padirbėt. Ilgai nekalbėsiu, tu protinga pana, manau, supranti, kokie rimti reikalai. Aš tau atsiųsiu savo sąskaitos numerį, OK?

– OK, – sakiau. – Atsiųsk. – Nes nieko absurdiškiau negalėjau įsivaizduoti.

– OK, – sakiau, kai vos atkutęs senis paprašė laisvinamųjų.

– OK, – sakiau, kai kaimynas pabaisa pranešė, kad baigėsi alus, bet spintelėje jis radęs degtinės.

– Girdėjau, kad vengrės labai geros lovoje, – pareiškė. Degtinės butelis jau buvo tuščias. Gūžtelėjau pečiais. – Ką manai? – neatlyžo kaimynas.

– Nežinau. Niekad ten nebuvau.

– Sakei, tu iš Vengrijos? – Tada supratau, kurlink jis suko.

– Iš Lietuvos.

– Aaa, juk tai tas pats...

Pasiūliau pabaisai keliauti namo. Jis pasiūlė keliauti drauge. Aš pasiūliau iškviesti policiją. Jis pasiūlė man nešdintis atgal į Vengriją. Aš pasiūliau jam nusipirkti žemėlapį. Mes vienas kitą supratom. Jis išėjo namo, iš lėto ramstydamasis į svetainės sieną, pakeliui nušlavė žemėn Edo vaikų nuotraukas. Užtrenkusi duris dar girdėjau jį garsiai atsiriaugėjant. Bet jis negirdėjo manęs verkiant. Nekenčiau pabaisos. Už jo ilgus riebaluotus plaukus, už tai, kad drįso įsivaizduoti mus abu lovoje, už tai, kad nežino, kur yra Lietuva. Nekenčiau savo motinos Lietuvoje, kuri eis ir pasakos bendradarbėms: „Mano Lėjai puikiai sekasi, sakė, nuobodu, bet juk taip gerai moka! Turbūt sutaupys butui.“ Nekenčiau Robio, kuris ketino suvalgyti mano „butą“. Nekenčiau senio už tai, kad jis negalėjo pajudinti savo mėšlino užpakalio ir išsikrapštyti purvo iš tarpupirščių.

Moters ranka

– Jaunoji ledi! Jaunoji ledi!

Atmerkiau akis. Nudiegė paširdžius. Maniau, seniui sušlubavo širdis, dūsta, pristūmė į kelnes, ant lubų pamatė giltinės dalgį arba Jėzų Kristų. Man įėjus į kambarį jis paprašė:

– Mieloji, gal pridegtum man cigaretę?

Žybtelėjau tylėdama. Išpindėjęs senas britas.

– Miegojai?

– Dabar keturios ryto, – atsakiau.

– Nepyk, man labai skauda... Aš laukiau laukiau, kol tu atsibusi, bet taip skauda...

– Laisvinamųjų? – pasiūliau.

– Ne. Man skauda pūslę. Ten, žemiau...

Susiraukusi pakėliau antklodę ir akimirksniu iškaitau. Šlapimo maišelis buvo išpampęs, skylė pilve aplink kateterį paraudusi – vakare pamiršau sujungti vamzdelius su naktine pūsle, ir visą tą laiką šlapimo perteklius keliavo atgal – į senio pilvą.

– Aš atsiprašau. Pamiršau... Jums turbūt baisiai skauda... – išbėriau dairydamasi guminių pirštinių. Senis išsišiepė.

– Aš stiprus vyras, – pareiškė. – Parūkau ir galiu pakentėt.

Drebančiomis rankomis ištuštinau plastikinį maišelį, parudęs šlapimas kapsėjo į kibirą, su kiekvienu lašu atpalaiduodamas senio veido raumenis. Nesumojau, kaip išpirkti savo kaltę.

– Arbatos? – pasiūliau. Senis suraukė nosį. – Nesakykit vadybininkei, ką?

O jis uždainavo:

– Always look at the bright side of life![1] Hm hmm hmm... Always look at the bright side of life! Hm hmm hmm. Taip? Eik miegot, jaunoji ledi. Atsiprašau, kad prižadinau.

Ryte viskas buvo taip pat. Į duris triukšmingai beldėsi Vinis, porą kartų plekštelėjo man per užpakalį, nusiperdęs senis vėl klausė, ar girdėjome griaustinį, aš stengiausi suvaldyti šleikštulį žiūrėdama į jo kūną ir vos spėjau suktis. Bet mane graužė kaltė.

– Tu šiandien liūdna, – pareiškė senis. – Problemos su boifrendu?

Papurčiau galvą.

– Raudonoji savaitė?

– Nieko, – atsakiau.

– Ooo, kai moteris sako „nieko“ – lauk bėdos! – nusijuokė. Senis mėgo girtis esąs moterų ekspertas. – Žinai, ką? Pridek man cigaretę, o tada paimk iš mano piniginės porą svarų ir nupirk mums abiem šokolado, ką manai?

Ta apgailėtina vyro liekana, kuri turėtų žiaugčioti nuo savo kūno kvapo ir raudoti balsu dėl beviltiškos padėties, rūpinosi, kodėl aš nusiminusi. Jis turėjo keikti mane: „Sušikta East European! Žiopla merga!“, nekęsti pasaulio ir visų padarų, kurie išgali nusišikę nusišluostyti subinę ir savarankiškai atsigerti vandens; staugti žiūrėdamas į lubas, o tada savanoriškai liautis kvėpuoti. „Jis geras, nes yra nuo manęs priklausomas“, – sakiau sau pakeliui į parduotuvę.

– Nužudyk mane, mama... – prašyčiau gulėdama negalios patale. Pro šalį lėkė mašinos. Viena sekundė, ir tu jau negali pajudinti kaklo. Tada gailiesi visų tų akimirkų, kai galėjai... Bet krapštei nosį ir penktą kartą tikrinaisi elektroninį paštą, užuot kopusi į Everestą. Aš reikalaučiau krevečių putėsių, ikrų, ledų su pistacijomis, oro kondicionieriaus, masažuotojo, psichoteraupeuto, manikiūrininkės, aromaterapijos, nemokamos metinės filmų nuomos, priėmimo pas prezidentę, kunigo, fizioterapeuto, astrologo... Ir visus juos siųsčiau nachui.

– Nachui, išgamos! – sakyčiau, ir jie neturėtų teisės man prieštarauti. – Velniop su savo kojom, rankom ir gyvenimais!

Bet senis nusprendė nupirkti man šokolado...

Maitinau senį pietumis. Kiekvieną gabalėlį turėjau susmulkinti, pamirkyti į sultinį ir atsargiai įdėti į bedantę burną. Paruošusi kitą kąsnį kantriai laukiau, kol Edas baigs kramtyti, ir vis šluosčiau smakru tekantį padažą.

– Ką jūs veikėt... hmm... – norėjau klausti, „ką jūs veikėte gyvenime“, bet tai skambėtų tarsi „abu suprantam, kad jūsų gyvenimas baigtas, dabar esate tik kalbanti daržovė, tačiau man vis dar įdomu, ką jūs veikėte, kai buvote žmogus“. Todėl pasitaisiau: – Ką jūs dirbote?

– Cha, nepatikėsi! – kilstelėjau antakį įsivaizduodama neįtikėtinus darbus: suteneris? Sraigtasparnio pilotas? Kabareto šokėjas?

– Aš vairavau sunkvežimius, kuriais perveždavau rolsroisus! – atsakė senis. Pamatęs, kad nusivyliau, pridūrė: – Ar žinai, kaip sunku įveikti posūkį nesujudinant krovinio?

Gūžtelėjau pečiais.

– Moteris! – susiraukė, jei būtų galėjęs, būtų numojęs ranka.

– Ar žinot, kaip sunku iškepti blynelius su obuoliais taip, kad tešla iškeptų, bet obuoliai neprisviltų?

Senis nusijuokė ir supratingai palinksėjo galva, tarsi bent kartą gyvenime iš tiesų būtų kepęs blynelius. Už lango pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas. Žingsniai priartėjo ir pamažu tolo. Nuėjo pro šalį. Kurį laiką Edas sėdėjo išsižiojęs, mano ranka su šaukštu sustingo ore. Gatve nukulniavo gyvenimas, tas tikras, kai kažką veiki, kažkur skubi su aukštakulniais! Kažkas tavęs laukia, atpažįsta tavo žingsnių aidą, klausia, kaip gyveni. Tas kaukšėjimas buvo visos senio mylėtos moterys, mergaitės mokykloje, buvusios žmonos, mylimosios, pakelės prostitutės – jų kvapai, atodūsiai, prisilietimai, jų užmiegotos akys, rankos, jų šlaunys, rankinės, batai, balsai. Tuose žingsniuose aidėjo mano alkis jaunystės džiaugsmams: dažytis, kvėpintis, ruoštis, puoštis, vis žvilgčiojant čia į veidrodį, čia į laikrodį, čia į telefoną... Norėjau gyventi. Bet mano darbas buvo pridegti cigaretes ir stebėti, kaip maistas virsta mėšlu.

Ant senio kaktos nutūpė musė.

– Vožk, – prašė.

– Užgausiu... – sakiau.

– Kur jau tu su savo bobiška rankele...

Tada pasižiūrėjau į savo ranką ir viską supratau. Viską. Tikrai. Ir nusprendžiau atlikti savo vaidmenį. Paklusti režisieriui. Įkūnyti Rytų Europos moters stereotipą. Nusprendžiau būti gera.

Pirmiausia pakeičiau Edo patalynę. Kambariuose nuvaliau dulkes, išsiurbiau kilimus, išploviau grindis, išvaliau langus, nušveičiau virtuvės spinteles, perploviau visus indus, gremžiau vonią, tualetą, laiptinę ir senio kūną. Išvaliau vyro ausis, panages, virtuvinėmis žirklėmis apkirpau jo plaukus ir ėmiausi kojų nagų. Senis džiaugėsi. „Matai, mes su Vladu vyriškai gyvenam...“ – teisinosi. Pagal slaugos įstatymus mano veiksmai buvo nelegalūs – tokie darbai kaip langų valymas yra slaugės darbo jėgos išnaudojimas, o nagų karpymas ir barzdos skutimas turi būti atlikti profesionalo arba medicinos sesers. Bet aš naiviai tikėjausi, kad apkaltos atveju teisėjas įvertins mano gerus ketinimus.

– Tu mano angelas, – pasakė senis, kai vakarienei jam patiekiau blynų su obuoliais.

O tu mano skaistykla.

– Revoliucija! – ryte nustebęs sušuko Vinis. – Tokios švaros šitos sienos dar nematė!

Butas vis dar kvepėjo chloru.

– Moteriška ranka, – atsakiau ir pati sau plekštelėjau per užpakalį. Nuo tos dienos mano košmaras buvo švaresnis.

Pabaisa sugrįžta

Pas senį dirbau mėnesį. Senis buvo geras. Kartais šaukdavo mane paryčiais, kad pridegčiau cigaretę, aš kartais blogai sujungdavau kateterius ir šlapimas ištrykšdavo man ant kojų. Bet mudu gerai sutarėme. „Jaunoji ledi“ tapo angelu, o mano akyse senis virto žavaus vyro monumentu. Vakarais jis pasakodavo man išgalvotus savo meilės nuotykius apie gražias aktores, vienišas senmerges ir sekso išalkusias namų šeimininkes – visos jos kadaise apsiseilėjusios laukė šelmio sunkvežimio vairuotojo. Apie buvusias žmonas: kalės... Apie vaikus: aplanko, kai gaunu pensiją... Apie Vladą: jis sakė, kad Rumunijoj moterys neskuta kojų. Ir apie bjaurų kaimyną: jis geras, kai negeria.

– Ar šiandien griaudės? – klausdavau keisdama basoną. O sykį taip „nugriaudėjo“, kad Viniui teko skubiai važiuoti namo persirengti. Visi plyšom juoku. Mes juokėmės, kai senis kas dieną kartodavo tuos pačius rasistinius, seksistinius ir homofobiškus juokelius. Juokėmės, kai skalaudamas burną jis apspjaudavo sau pilvą. Juokėmės, kai kartą bandydamas nulaikyti stiklinę jis nusilaužė paskutinį dantį. Mes nesijuokėme vieni iš kitų – juokėmės kartu. Iš gyvenimo.

– Neskubėk, aš palauksiu, – merkdavo akį senis kaskart suskambus mano telefonui. – Meilė nelaukia, – pridurdavo nepaisydamas mano įtikinėjimų, kad neturiu vaikino.

– Kada grįžti, darling? – klausė Džiordžyna. – Man taip tavęs trūksta, žinai, vakar Čarlis...

– Tu pagirta tarp moterų, – telefonu sakė Robis, atsidėkodamas už piniginę perlaidą. – Pamatysi, kiek mes visko nuveikėm!

– Klausyk, o jis prieštarautų, jei nufotografuočiau jį ant basono? – domėjosi Karlosas.

Bet jie buvo tik balsai iš telefono, tik raidės elektroniniame pašte, tik blankūs veidų miražai, kuriuos užgoždavo juoda senio šypsenos ertmė. Tomis savaitėmis jaučiausi pasiutusiai teigiama, kone šventoji, kartais net trokšdavau tikėti Dievą, nes buvau tikra – ir be kyšių būčiau įleista į jo VIP karalystę.

„Neišvažiuok...“ – prašė senis sužinojęs, kad po atostogų Rumunijoje netrukus grįš Vladas. Pasijutau kalta – pernelyg džiugiai ėmiau pakuotis daiktus, lyg man būtų visai nemiela gyventi apsuptai senatvės dvoko ir mėšlo. Manęs laukia gyvenimas! – norėjau sakyti. „Manęs laukia kitas klientas“, – pamelavau.

Manęs laukė Londonas. Meilė. Skvotas. Draugai. Vynas. Kažkas pabeldė į duris. Už jų laukė Pabaisa.

– Alaus nėra. Vladas grįš rytoj, – pasakiau. Pabaisa droviai šypsojosi.

– Atnešiau braškių... – ištiesė dubenį. – Ir žurnalą...

Velnias, o gal lietuviškas nuolaidumas tempė mane už liežuvio sumurmėti „užeikit“. Tik skėstelėjau rankomis, kai vyras sėsdamas vos nesulaužė ir taip klebančio krėslo. Suėmė rankomis kairę koją ir užsikėlė ant kelio. „Medinė“, – patukseno į protezą.

– A... – žioptelėjau nežiūrėdama jam į veidą.

Pasigailėsi, dabar nutiks kažkas blogo! – kuždėjo vidinis balsas dedant uogas į šaldytuvą. Braškės buvo tamsiai raudonos (aišku, raudonos!), pernokusios gyvenimu, šviežios, gundančios, kvepiančios vasara, žole, jaunyste, pažadais. Karpos ant pabaisos veido, prakaito smarvė, medinė koja, nuo riebalų sulipę plaukai. Braškės. Pabaisa. Braškės.

– Panaši į tave, ką manai? – pabaisa ištiesė man žurnalą. „Vogue“. 1987-ųjų numeris. – Šita moteris ant viršelio buvo mano žmona. – Balse nugirdau pasididžiavimą. – Ji buvo modelis, o aš – paprastas mechanikas.

Prisėdau nujausdama monologą „kai aš buvau jaunas“.

– Niekad nesikėsinau į jos turtą. Tai ji sumokėjo už mūsų namą. Tu nežiūri į mane. – Prisiverčiau pakelti akis. – Nepatikėsi, bet kažkada buvau jaunas ir gražus. Apgailėtinai skamba, ką? – Gūžtelėjau pečiais. Turbūt panašius kliedesius vilkas dėstė Raudonkepuraitei prieš pat pražiodamas nasrus. Pabaisa ėmė juoktis, o juokdamasis kosėti. – Astma, diabetas, kojos protezas, – lenkė storus pirštus. – Niekad nemanai, kad tau taip atsitiks? Palauk, pamatysi... Pasižiūrėsi vieną dieną į veidrodį ir prisiminsi mano žodžius.

Kitas dublis! – šūkteli režisierius, ir ekrane pasirodo raidės „Po trisdešimt metų“. Tuščios gatvės, sulaukėję šunys drasko mėsą, kamerai priartėjus žiūrovas pamato, kad jie nepasidalija žmogaus kojos. Dūmai, vaiduokliškos, išdaužytos parduotuvių vitrinos, pro šalį netikėtai pralekia kažkas panašaus į skraidančią lėkštę. Darosi aišku, kad tai – pasaulis po baisios katastrofos. Kambarys. Ant kėdės sėdi senyva moteris, kuri išgyvena asmeninę katastrofą – žiūri į veidrodį ir netiki, kad šitas susiraukšlėjęs snukis priklauso tam pačiam kadaise pase įrašytam vardui. Ir nusispjaut jai tie kataklizmai, tegul pasibaigia pasaulis. Ji tik norėtų būti jauna. Ir graži. Ir tada, aišku, ji prisimena pabaisos žodžius. Juk sakė, kad pasens. O netikėjo. „Man taip nebus“, – manė ta moteris, kai dar buvo jauna. Tada parodomas kitas epizodas, iš jos jaunystės – koks nors romantiškas nuotykis su gražiu vyru, vasarą, kažkur ant šieno, leidžiantis saulei jos mylimasis sako... Hmm, bet pirma reikia pabaigti pabaisos monologą.

Taukšt! Grįžtam atgal į senio Edo svetainę.

Taigi, kurį laiką su kaimynu sėdėjome tylėdami.

– O kaip... jūsų koja? – paklausiau.

– Mano žmona. Ji laimėjo konkursą. Po renginio važiavom atšvęsti. Nemeluosiu – abu gėrėm šampaną. Bet kaip negerti, kai tau priklauso gražiausia moteris mieste? Aš sėdėjau už vairo, o ji va čia, – ranka parodė į įsivaizduojamą keleivio vietą. – Sustojom sankryžoj, jos akys buvo tokios... Užsimaniau ją pabučiuoti. – Pabaisa nusijuokė. – Prisimenu, tada dar pagalvojau, kad tai geriausia akimirka mano gyvenime. Juk taip ir buvo... Turbūt laikiau nuspaudęs sankabos pedalą, ir mašina lėtai išriedėjo į priekį. Kai pamačiau atlekiantį automobilį, jau nieko negalėjau padaryti. Iš kairės pusės. Geriau būčiau leidęs jai vairuot...

– Oi... – Ką daugiau galėjau pasakyti?

– O va dabar aš senas, vienišas ir negražus. Prisigėręs tampu priekabus. Pirmą kartą sutikę žmonės manęs bijo.

– Aš nebijau.

Vėl sėdėjome nekalbėdami. Nei laikrodžio tiksėjimas, nei iš miegamojo sklindantis Edo knarkimas neužpildė slegiančios tylos tirštumo. Kaimyno žodžiai vis dar sklandė ore. Neišlaikiusi įjungiau televizorių. Pabaisa pakilo eiti, atsisveikindamas dar palinkėjo man sėkmės Vengrijoje, o aš mintyse priskyriau jį užburtų princų kategorijai.

– Lėja... – kvietė senis. – Lėja, angele, antklodė svyla... A?

Įtariau, kad kartais Edas tyčia iš lūpų paleisdavo dar rūkstančią nuorūką, vien kad mane pašauktų.

– Ateinu!

Aš buvau jam. Reikalinga. Gyvybiškai svarbi. Pro langą įsiveržė vasaros vėjas, girdėjosi kieme spardomo kamuolio garsas ir tos nervingos kibirkštys ore – lyg ten, lauke, vyktų kažkas labai svarbaus, džiugaus ir neatidėliotino. Ten žaidė vaikai, temstant girdėdavosi paauglių kuždesiai, ten vyko gyvenimas. O braškės pernoks ir supus, adresai pasimes, ir kada nors aš galvosiu: ar tai tikrai buvo? Slegiantis liūdesys vos pabudus ryte, kai dar neatmerkusi akių žinau – kažkas labai negerai, praeis. Braškės vėl brandins žiedus, kažkas plaks grietinėlę, o šaldytuve spurdėdamas nekantrumu vės šampano butelis. Kažkas šveis grindis, kažkas matuosis naujus brangius batus, kažkas galvos apie mane: ar ji tikrai buvo? „Esu!“ – norėjau šaukti už lango žygiuojantiems praeiviams. „Būsiu!“ – šnabždėjau žiūrėdama į veidrodį. Pamėlę paakiai ir pūlingais spuogais išberti smilkiniai. Žmonės autobusuose, traukiniuose, ant suoliukų parkuose, vietinių parduotuvėlių savininkai, su šypsena iš sandėlio atnešantys šviežesnės duonos, vyrai, su kuriais bučiavausi, vyrai, kurie norėjo mane pabučiuoti, draugės, skolinusios iš manęs batus ir lūpdažius, kaimynai, valkatos šunys, griežti mokytojai ir sugėrovai – visiems aš tapau tik blankiu ir sustingusiu kadaise matyto filmo kadru.

 http://www.almalittera.lt/knyga/kostiumu-drama.html

---

[1] Visada žvelk į šviesiąją gyvenimo pusę!