Aš skrendu, mes ore. Šį rytą pabudau Stambule, senam žydų name su šešiakampe žvaigžde virš durų. Sakė, remontuotojai rado apdulkėjusią skrynią viduje. Pilną senų biblijų. „Pogromai, žinai... Žmonės bėgo, neatsigręždami.“ Baltas sūris ir alyvuogės pusryčiams. Juoda arbata tulpės formos stiklinėje. „Einam prie jūros? Kaip tavo meilės reikalai?“. Žuvėdros. Degina žvilgsniai, saulė, pavasaris Stambule. „Vyrai į tave žiūri, jauti?“ Aš čia trumpam, tik vienai nakčiai, vienam rytui, iš Londono į Delį, pakeliui sustojau pasakyti: „Labas. Einam išgerti kavos?“. Dešimt lirų už du puodelius, vienas su cukrumi, kitas – raudonų lūpų dažu atspaudu. Nepamiršau. Litai, svarai, liros, rupijos. Važiuodama taksi nusiperku laiko. Aš skrendu, mes ore. Prisisekite saugos diržus.

Lėktuve smagiai pažiūrėjau filmą „A good year“. Viskas ten gražu, žmonės, vietovės, meilė. Na ten toks kietas bankininkas  Russel Crow veidu  išvyksta į pietų Prancūziją. Matot, jis ne tik sau bankeris, bet paveldėjo ir didelį namą. Turėjo ir turtingą dėdę, su kuriuo vaikystėje žaisdavo tenisą ir degustuodavo vyną. Vai vai vai.  Gražus, turtingas, protingas, o meta darbą nes įsimyli vietinę padavėją, kuri realybėje vos kalbėtų angliškai. O aš, kvaiša, studijavau filosofiją. O aš, kvaiša, skraidau į Indiją. „Kaip tavo meilės reikalai?“ Dar du puodeliai kavos prieš sėdant į autobusą, prieš kopiant į kalną, prieš patekant saulei. Čia nėra bankininkų, tik susivėlę hipiai. Ir niekam nerūpi akcijų kainos. Svarbiau neįlipti į karvės š... Ir vis tiek, net gi čia, rytoj labai anksti suskambės žadintuvas.