Aš skrendu, mes
ore. Šį rytą pabudau Stambule, senam žydų name su šešiakampe žvaigžde virš
durų. Sakė, remontuotojai rado apdulkėjusią skrynią viduje. Pilną senų biblijų.
„Pogromai, žinai... Žmonės bėgo, neatsigręždami.“ Baltas sūris ir alyvuogės
pusryčiams. Juoda arbata tulpės formos stiklinėje. „Einam prie jūros? Kaip tavo
meilės reikalai?“. Žuvėdros. Degina žvilgsniai, saulė, pavasaris Stambule.
„Vyrai į tave žiūri, jauti?“ Aš čia trumpam, tik vienai nakčiai, vienam rytui,
iš Londono į Delį, pakeliui sustojau pasakyti: „Labas. Einam išgerti kavos?“.
Dešimt lirų už du puodelius, vienas su cukrumi, kitas – raudonų lūpų dažu
atspaudu. Nepamiršau. Litai, svarai, liros, rupijos. Važiuodama taksi nusiperku
laiko. Aš skrendu, mes ore. Prisisekite saugos diržus.
Lėktuve smagiai
pažiūrėjau filmą „A good year“. Viskas ten gražu, žmonės, vietovės, meilė. Na
ten toks kietas bankininkas Russel Crow
veidu išvyksta į pietų Prancūziją.
Matot, jis ne tik sau bankeris, bet paveldėjo ir didelį namą. Turėjo ir
turtingą dėdę, su kuriuo vaikystėje žaisdavo tenisą ir degustuodavo vyną. Vai
vai vai. Gražus, turtingas, protingas, o
meta darbą nes įsimyli vietinę padavėją, kuri realybėje vos kalbėtų angliškai.
O aš, kvaiša, studijavau filosofiją. O aš, kvaiša, skraidau į Indiją. „Kaip
tavo meilės reikalai?“ Dar du puodeliai kavos prieš sėdant į autobusą, prieš
kopiant į kalną, prieš patekant saulei. Čia nėra bankininkų, tik susivėlę
hipiai. Ir niekam nerūpi akcijų kainos. Svarbiau neįlipti į karvės š... Ir vis
tiek, net gi čia, rytoj labai anksti suskambės žadintuvas.
Komentarai
Rašyti komentarą