Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ėėėė, nū nepyk... aš iš Kauno...


Taigi,  pusė trijų nakties,  penktadienis, Kaunas. Prie X klubo vis dar spiečiasi eilė nelaimingųjų – tų, kurie per girti, netinkamai apsirengę, praeitą kartą sukėlę muštynes arba tiesiog „neturi pažįstamų“. Man pasisekė, nes mano bičiuliai čia „savi“ – vidun patenkame be eilės. Vaikinai rimtais veidais spaudžia rankas apsaugininkams. „Pagarba, bachūras.“ Aha. Kylame į viršų raudonu kilimu užtiestais laiptais. Šį kartą nesiskundžiu, kad esu per sena. Išgėriau tiek brendžio, kad savo metus jau pamiršau. Šviesos, muzika, gyvenimas atrodo gražesnis, bet aplinka kažkodėl neįtikina. Viskas per daug sterilu, modernu, prabangu. Ir visi vieni į kitus žiūri. Tiesa, ne visi, nes „vieni gyvuliai lygesni už kitus“. Taigi, vieni žiūri ir tiesia ranką, o tie „savieji“, verslininkai, kurie „tvarko reikalus“ žiūri tik tada, kai nori matyti. Jeigu tu „lopas“ tavęs nepastebės ir neišties rankos pasisveikinti. Jeigu tu „ryža“ arba „kiaulė“ (suprask, sveri daugiau nei 55kg) irgi ne kas. Jei ir pamatys, tai sulauksi nebent paniekinančio žvilgsnio. Visi tokie rimti, taip susikaupę, taip susirūpinę ką apie juos pagalvos, kad net stebint šokių aikštelę atrodo, kad čia ne besilinksminančių jaunuolių minia (Linksmintis? Naktiniame klube??), o Rumunijos MTV besifilmuojančių šokėjų būrelis. Rankelės aukštyn, žemyn, subinėlės kairėn, dešinėn, lūputės papūstos, va šitaip, va taip, o akelės vis dairosi tos kameros… Ar kas į mane žiūri? Nusprendžiu parodyti tautiečiams kaip reikia šokti. Po dviejų minučių išgirstu susirūpinusį “Nesiardyk. Ką žmonės pagalvos?” ir esu nutempiama prie baro. O ten tai vos neišvirstu iš kojų. Ne dėl prakeikto brendžio (kurį, visgi prakeikiau ryte), o dėl to, ką ten matau. Gi tie patys veikėjai, kuriuos prieš kokius dešimt metelių matydavau ramstant barą „Zepeline“. Tada jie atrodė tokie rimti dėdės, rūstūs veidai, mąslūs žvilgsniai, šiek tiek paslaptingi, lyg ir pavojingi... Tikrai? Koks rimtas žmogus dešimt metų penktadieniais barus ramsto, ką? Na nepasakosiu ką aš per tą laiką gyvenime spėjau nuveikti, bet kažkaip ir juokas suėmė ir pagailo tų piktųjų dėdžių. Tad nusprendžiu atlikti gerą darbą, prisvirduliuoju prie vieno tokio, kurio pravardė, kiek pamenu, labai primena kriminalines kronikas ir mandagiai išveblenu:
-          Labas vakaras, žinokit, aš jus prisimenu, prieš kokius septynerius metus jūs Zepeline barą rėmėt, o dabar čia... Jūs nepykit, kad klausiu, bet žmonos nerandat ar čia reikalus tvarkot?
Atsakymo neišgirstu, nes vėl esu nutempiama šalin. O juk tik norėjau patarti jam žmonos paieškoti bibliotekoje... Mano draugai jau sunerimę, man liepia nesimuistyt.
-          Tai ko mes čia atėjom? – Klausiu.
-          Pasilinksmint! – Sušunka į ausį. Aiškiai vieni kitų nesuprantam.
Per likusias penkiolika minučių prisižiūriu visokių įdomybių. Vienas veikėjas „pasilinksminti“ atkebeldžiavo net su ramentais! Ir „linksminasi“, labai rimtu veidu spaudžia sėbrams rankas. Eidamas pro šalį ramentu užkliudo mano rankinę. Ir nė „pyrst“. Susivokiu tapusi nematoma. Keista, nes dar ne taip seniai tas pats veikėjas man skambino ir sakė „ką mergaitės, gal važiuojam arbatėlės atsigerti?“. Na, matyt, dabar jis – labai svarbus asmuo. Gal net buvo išrinktas į Europos Parlamentą?
-          Europos Parlamentas, bliamba! – Rėkiu draugei į ausį.
-          Ką?
-          Nekreipk dėmesio, matai, jau girta... – Girdžiu.
O man vis tiek atrodo, kad čia susirinkusi gauja įsitempusių politikų, parlamentarų ar universiteto dėstytojų, kuriuos nuolat stebi gandų išalkę žurnalistai. Garbės žodis, ketvirtą ryto be manęs ten nebuvo nė vieno svirduliuojančio personažo. Sakytum, kultūringas jaunimas... Bet man netyčia ant vieno rimtulio išpylus savo kokteilį išgirstu riebų „K.....a!“
-          Chamas! – Atšaunu. Smalsiai sužiūra barą ramstantys dėdės: gausiu“ į galvą“ ar ne?  Bet vaikinukas greičiausiai irgi brendžio taurių tą naktį neskaičiavo, nes atsigręžęs jis mato tik mano gilią iškirptę ir mano krūtinei taria:
-          Nūūūū nepyk, Kaunas yra Kaunas.



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen