Londono naktelė

„Aš jau per sena“ sakau imdama savo rankinę. Gauja išpučia akis: „Na gi, brangioji, dar tik pusė vienuolikos, naktis net neprasidėjo!“  Jau išgėriau du bokalus alaus. Gyvenimas atrodo gražesnis. Maloniai apsvaigusi galva, o rankos pačios juda, tiesiasi į priekį, link dar vieno bokaliuko ir link šokių salės. Čia tamsu, visi atrodo gražesni. Ir be proto laimingi! Švenčia gyvenimą, dieną, savo stangrius jaunus kūnus, aptemptus ankštais marškinėliais su prakaito žymėmis pažastyse. Niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai negalėdavau nusėdėti namie. Tada atrodydavo, būtinai reikia kažkur eiti, kažkur būti, kažką veikti – kad visi matytų! Smagiausia vakaro dalis būdavo ruošimasis, laukimas, tikėjimas, kad „ši naktis bus...“ kokia? Pati nežinau ko tikėdavausi. Net nežinau, ką tuose naktiniuose klubuose veikdavau. Ryškesni dabar atrodo šeštadienio rytų prisiminimai, kuriuos galima apibūdinti „Ooojėzaufui... Ak...“. Be galvos skausmo iš ten nieko neparsinešdavau.  „Na gi, dar vieną kokteilį ir viskas...“ Įkalbėjo. Nebuvo sunku. Dar po trijų kokteilių (aha...) nusileidžiame į rūsį. Kitaip tariant iš baro pereiname į naktinį klubą. Šitoj aplinkoj nebuvau jau ketverius metus. Ir ką? ir nieko. Pati nieko nepamiršau, nei kaip straksėti, nei kaip alkūnėmis brautis link baro, nei kaip kvailai išsivėpus paslapčia timptelti žemyn palaidinę – tada barmenas atkreips dėmesį. Niekas čia nepasikeitė. Viskas rodosi lyg užsitęsęs dežavu. Tokie patys neva kažko labai rimti jaunuoliai, savo išsipūtusiais raumenimis prilaikantys klubo sienas. Ir panos, strypčiojančios, besirangančios, tualete besidalinančios lūpų dažais, net lygiai taip pat apsirengusios – blizgios palaidines, juodos suknytės, aptempti džinsai. O aš, kvaiša, maniau, kad egzistuoja reiškinys „mada“. Tik ne čia. Visos, kaip ir aš, juodai apsivedusios akis ir šiek tiek per daug prisikvėpinusios. Ir muzika ta pati! Pasigirdus pirmiesiems 98-ųjų hito akordams minia ima spiegti, trypti, visų rankos kyla į viršų, įįįįį viršųųųųųų ir tada visi drauge, lyg kokio religinio transo apimti užtraukia „Oh baby baby!!!“ Aha... Niekas čia į mane nekreipia dėmesio (na, kol netimpteliu žemyn palaidinės, pademonstruodama nūdienos liemenėlių funkcijas), niekas nesikalba. Girtų, linksmų, suprakaitavusių anonimų būrys. Jie rėkia, šoka arba dainuoja. Bučiuojasi.  Aš jau girta ir gyvenimas gražesnis. Netgi vyrai rodosi gražesni. Bet nebemoku sugrįžti. Mano kojos straksi, bet protas sako: vaje, tai prieš tuos ketverius metus, prieš dvidešimt metų, gal net prieš šimtą metų (na, tada turbūt grodavo armonika) viskas buvo taip pat?  Esu tik žiūrovė stebinti „nupirk-man-kokteilį-apvaisink-mane“ šokį. Kokteilį priimčiau, bet toliau tartis kažkaip nesinori. Ne šiandien. Gal rytoj, o gal ne čia. Pasiimu rankinę ir traukiu namo. Tegul jie švenčia. Aš atšvęsiu ryte, pasveikinsiu saulę kai drebančia ranka jie sieks stiklinės vandens.