Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Londono naktelė


„Aš jau per sena“ sakau imdama savo rankinę. Gauja išpučia akis: „Na gi, brangioji, dar tik pusė vienuolikos, naktis net neprasidėjo!“  Jau išgėriau du bokalus alaus. Gyvenimas atrodo gražesnis. Maloniai apsvaigusi galva, o rankos pačios juda, tiesiasi į priekį, link dar vieno bokaliuko ir link šokių salės. Čia tamsu, visi atrodo gražesni. Ir be proto laimingi! Švenčia gyvenimą, dieną, savo stangrius jaunus kūnus, aptemptus ankštais marškinėliais su prakaito žymėmis pažastyse. Niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai negalėdavau nusėdėti namie. Tada atrodydavo, būtinai reikia kažkur eiti, kažkur būti, kažką veikti – kad visi matytų! Smagiausia vakaro dalis būdavo ruošimasis, laukimas, tikėjimas, kad „ši naktis bus...“ kokia? Pati nežinau ko tikėdavausi. Net nežinau, ką tuose naktiniuose klubuose veikdavau. Ryškesni dabar atrodo šeštadienio rytų prisiminimai, kuriuos galima apibūdinti „Ooojėzaufui... Ak...“. Be galvos skausmo iš ten nieko neparsinešdavau.  „Na gi, dar vieną kokteilį ir viskas...“ Įkalbėjo. Nebuvo sunku. Dar po trijų kokteilių (aha...) nusileidžiame į rūsį. Kitaip tariant iš baro pereiname į naktinį klubą. Šitoj aplinkoj nebuvau jau ketverius metus. Ir ką? ir nieko. Pati nieko nepamiršau, nei kaip straksėti, nei kaip alkūnėmis brautis link baro, nei kaip kvailai išsivėpus paslapčia timptelti žemyn palaidinę – tada barmenas atkreips dėmesį. Niekas čia nepasikeitė. Viskas rodosi lyg užsitęsęs dežavu. Tokie patys neva kažko labai rimti jaunuoliai, savo išsipūtusiais raumenimis prilaikantys klubo sienas. Ir panos, strypčiojančios, besirangančios, tualete besidalinančios lūpų dažais, net lygiai taip pat apsirengusios – blizgios palaidines, juodos suknytės, aptempti džinsai. O aš, kvaiša, maniau, kad egzistuoja reiškinys „mada“. Tik ne čia. Visos, kaip ir aš, juodai apsivedusios akis ir šiek tiek per daug prisikvėpinusios. Ir muzika ta pati! Pasigirdus pirmiesiems 98-ųjų hito akordams minia ima spiegti, trypti, visų rankos kyla į viršų, įįįįį viršųųųųųų ir tada visi drauge, lyg kokio religinio transo apimti užtraukia „Oh baby baby!!!“ Aha... Niekas čia į mane nekreipia dėmesio (na, kol netimpteliu žemyn palaidinės, pademonstruodama nūdienos liemenėlių funkcijas), niekas nesikalba. Girtų, linksmų, suprakaitavusių anonimų būrys. Jie rėkia, šoka arba dainuoja. Bučiuojasi.  Aš jau girta ir gyvenimas gražesnis. Netgi vyrai rodosi gražesni. Bet nebemoku sugrįžti. Mano kojos straksi, bet protas sako: vaje, tai prieš tuos ketverius metus, prieš dvidešimt metų, gal net prieš šimtą metų (na, tada turbūt grodavo armonika) viskas buvo taip pat?  Esu tik žiūrovė stebinti „nupirk-man-kokteilį-apvaisink-mane“ šokį. Kokteilį priimčiau, bet toliau tartis kažkaip nesinori. Ne šiandien. Gal rytoj, o gal ne čia. Pasiimu rankinę ir traukiu namo. Tegul jie švenčia. Aš atšvęsiu ryte, pasveikinsiu saulę kai drebančia ranka jie sieks stiklinės vandens.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen