„Aš jau per sena“
sakau imdama savo rankinę. Gauja išpučia akis: „Na gi, brangioji, dar tik pusė
vienuolikos, naktis net neprasidėjo!“ Jau
išgėriau du bokalus alaus. Gyvenimas atrodo gražesnis. Maloniai apsvaigusi
galva, o rankos pačios juda, tiesiasi į priekį, link dar vieno bokaliuko ir
link šokių salės. Čia tamsu, visi atrodo gražesni. Ir be proto laimingi!
Švenčia gyvenimą, dieną, savo stangrius jaunus kūnus, aptemptus ankštais
marškinėliais su prakaito žymėmis pažastyse. Niekas nepasikeitė nuo tų laikų,
kai negalėdavau nusėdėti namie. Tada atrodydavo, būtinai reikia kažkur eiti,
kažkur būti, kažką veikti – kad visi matytų! Smagiausia vakaro dalis būdavo
ruošimasis, laukimas, tikėjimas, kad „ši naktis bus...“ kokia? Pati nežinau ko
tikėdavausi. Net nežinau, ką tuose naktiniuose klubuose veikdavau. Ryškesni
dabar atrodo šeštadienio rytų prisiminimai, kuriuos galima apibūdinti
„Ooojėzaufui... Ak...“. Be galvos skausmo iš ten nieko neparsinešdavau. „Na gi, dar vieną kokteilį ir viskas...“
Įkalbėjo. Nebuvo sunku. Dar po trijų kokteilių (aha...) nusileidžiame į rūsį.
Kitaip tariant iš baro pereiname į naktinį klubą. Šitoj aplinkoj nebuvau jau
ketverius metus. Ir ką? ir nieko. Pati nieko nepamiršau, nei kaip straksėti,
nei kaip alkūnėmis brautis link baro, nei kaip kvailai išsivėpus paslapčia
timptelti žemyn palaidinę – tada barmenas atkreips dėmesį. Niekas čia
nepasikeitė. Viskas rodosi lyg užsitęsęs dežavu. Tokie patys neva kažko labai
rimti jaunuoliai, savo išsipūtusiais raumenimis prilaikantys klubo sienas. Ir
panos, strypčiojančios, besirangančios, tualete besidalinančios lūpų dažais,
net lygiai taip pat apsirengusios – blizgios palaidines, juodos suknytės,
aptempti džinsai. O aš, kvaiša, maniau, kad egzistuoja reiškinys „mada“. Tik ne
čia. Visos, kaip ir aš, juodai apsivedusios akis ir šiek tiek per daug
prisikvėpinusios. Ir muzika ta pati! Pasigirdus pirmiesiems 98-ųjų hito
akordams minia ima spiegti, trypti, visų rankos kyla į viršų, įįįįį viršųųųųųų
ir tada visi drauge, lyg kokio religinio transo apimti užtraukia „Oh baby
baby!!!“ Aha... Niekas čia į mane nekreipia dėmesio (na, kol netimpteliu žemyn
palaidinės, pademonstruodama nūdienos liemenėlių funkcijas), niekas nesikalba. Girtų,
linksmų, suprakaitavusių anonimų būrys. Jie rėkia, šoka arba dainuoja.
Bučiuojasi. Aš jau girta ir gyvenimas
gražesnis. Netgi vyrai rodosi gražesni. Bet nebemoku sugrįžti. Mano kojos
straksi, bet protas sako: vaje, tai prieš tuos ketverius metus, prieš dvidešimt
metų, gal net prieš šimtą metų (na, tada turbūt grodavo armonika) viskas buvo
taip pat? Esu tik žiūrovė stebinti
„nupirk-man-kokteilį-apvaisink-mane“ šokį. Kokteilį priimčiau, bet toliau
tartis kažkaip nesinori. Ne šiandien. Gal rytoj, o gal ne čia. Pasiimu rankinę
ir traukiu namo. Tegul jie švenčia. Aš atšvęsiu ryte, pasveikinsiu saulę kai
drebančia ranka jie sieks stiklinės vandens.
Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą? Kantriai. (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.) Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos. (Rašant )Reikia plano ar nereikia? Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas? Ar rašymas yra romantiškas? Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
Komentarai
Rašyti komentarą