Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pagirios, proza


Reikia visai nedaug, tik neišmiegotos nakties, sunkios galvos ir dykumos gerklėje, iš vakaro sodriai palaistytos vynu. Kvailo gėdos jausmo, sumišusio su nevalingu kikenimu ir noru pasislėpti po lova. Vos prisiminus... Reikia ryškaus „vakar“ ir abejonės: „Buvo?“, balsų aido (galvoje) ir būtinybės patildyti tiksintį laikrodį. Tvinksėjimo smilkiniuose ir vakarinės suknelės, neapdairiai numestos ant žemės. Vakar? Buvo? Sujauktų patalų, vašku apvarvėjusio stalo, nešvarių indų stirtos ir musių, švenčiančių vakarykštę puotą. Išsikrovusių baterijų, kojinių, nubėgusia akimi, prakaituojančių delnų, blakstienų tušo žymių ant pagalvės – verkiau? Reikia visai nedaug, tik žodžių, kurie geriau nebūtų išsprūdę, nepasakytos, prieš veidrodį repetuotos kalbos, burzgiančio radijo, kuris vėl groja tą pačią dainą. Skaudančių strėnų – griuvau?- , neįskaitomo raštelio palto kišenėje, batų, mėšluotais kulnais ir tuščio alaus butelio ant klozeto dangčio. Sulipusių plaukų – Sirupas? Alus?- , šviesos, apnuoginančios kambarį, dėmių ant kilimo, trupinių ir ant atverstos knygos išvirtusios taurės raudonojo vyno. Neišsipildžiusios nakties ir per greitai atėjusio ryto (taip greitai, kad net skaudėjo atsimerkti),  apdaužytos širdies ir pamestos piniginės. Reikia visai nedaug, kad pažadėčiau sau „daugiau niekada“. Visada pažadu. Dažniausiai, iki kito penktadienio.



žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...
1 komentaras
Skaityti daugiau