Poetė, kuri dirba pardavėja. Donžuanas, kuris šį
kartą gimė be kojos. Pienas, kur nesugįžta. Paukščiai, kurie nesugrįžta.
Žmonės, kurie nesikalba metro, nes žino kelią. Dievas, kuris pamiršo savo vardą.
Politikai, kurie patys save išrinko. Tu turi devynias gyvybes ir tris šimtus
draugų kompiuterio ekrane. Gėlės, kurių nereikia laistyti. Sviestas be riebalų.
Kava be žadintuvo. Vynas plastikinėse taurėse. Žiurkės, kurios nestimpa nuo
nuodų. Meilė, kur nereikia nieko duoti. Sapnai, kurių niekas neatsimena. Viskas
gerai, sako žmonės, tie, kurie nesikalba.
Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą? Kantriai. (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.) Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos. (Rašant )Reikia plano ar nereikia? Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas? Ar rašymas yra romantiškas? Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
Komentarai
Rašyti komentarą