Aš įsimylėjau!

Aš įsimylėjau! Ir dabar viskas kitaip. Nieko man nereikia, nei skambalų bambalų, nei amuletų, nei sapnų gaudyklių. Visko turiu. Vaikštau visa švytinti, tėvas ant manęs rėkia rėkia, galiausiai sako: ko čia šypsaisi kaip palaimintoji? Nesupranta nors tu ką. Vakare, kai būnu pavargusi mano meilė prislopsta. Bet ryte vėl įvyksta stebuklas – visų pirmą atsibunda mano sąmonė, apsižiūri, apsičiupinėja kur papuolusi, ir tik tada į ją pamažu sugrįžta mano „aš“. Moteris, dvidešimt septynerių, brunetė, priklausoma nuo kavos, rašytoja, Vytenio dukra, Algio dukra, išsimiegojusi, sesuo, mylimoji... Čia mano rankos, žiūriu į savo lakuotus nagus. Tada noriu valgyti, tada noriu kavos, nieko nėra paprasčiau už gyvenimą, jei pati neprisigalvoju bėdų. Aš įsimylėjau ne vyrą (nors buvo ir taip), o būseną kai atitolstu nuo savęs, ir stebiu: ką ji dabar daro, ko ji nori? Kamuojasi, vargšė, skambina, rašo laiškus. Ko jai reikia? Kitų? O tada mudvi vėl susiliejam į vieną, ir nieko mums nereikia, net savęs atrodo per daug. Ir tada KITI atrodo juokingi. Blaškosi, kažko ieško, nieko neranda, dairosi užsimerkę, pykstasi, nes pasaulį priima asmeniškai. Lyg saulė vien dėl jų patekėtų, ir lietus lytų vien tam, kad sugadintų nuotaiką. Nesikalba su vabalais, negirdi paukščių, ir vandenį geria tik pagiriomis.

Guliu terasoje, labai karšta diena. Oras net verda, bet kai papučia vėjas, atrodo, lyg pati gamta sukaitusi atsidūsta. Kvepia mišku ir vasara. Kvepia eglynais ir saldžiu prakaitu, šalia garuoja puodelis kavos, aš guliu užsimerkusi. Aplink visokie paukščiai, vėjo gūsiai ir saulė, kandžiojanti akių vokus. Nieko daugiau ir nereikia, nieko nebus geriau, kaip gulėti karštą vasaros dieną ir visu kūnu gaudyti 

švelnaus vėjo kvapą.

               Aš įsimylėjau. Ne vėją. Tik jo rankas.