Dabar žiūriu filmą „Kumare“ apie apsišaukėlį guru JAV, kuris nuo pat pradžių visiems sakė: aš esu iliuzija. O žmonės juo tikėjo, nes norėjo KAŽKUO tikėti.
Savo jogos sertifikatą gavau vienoje tarptautinėje jogos mokykloje Indijoje. Ten, tarp daugelio kitų šaunių mokytojų iš viso pasaulio, buvo ir mūsų šaunusis Dypakas. Mokyklos savininkas, iš garbingos daugelį kartų jogos tradicijas puoselėjančios šeimos. Atjodavo paplūdimiu ant balto žirgo (be juokų!), pats baltai apsirengęs, juodais garbanotais plaukais, švytintis keista paslapties aura, ir mokydavo mus kaip visaip besilankstant surasti save. O mes vis svarstydavom , ką jis laisvu laiku veikia, ką valgo, ką galvoja?
Taip jau nutiko, kad dabar dirbu to paties Dypako asmenine asistente jo studijoje. Dešinioji ranka, taip sakant. Ir ką? Ir nieko. Blogo nieko nepasakysiu. Tik dabar jau žinau, ką mūsų „šventasis“ valgo (tą patį, ką ir aš), kokį kremą nuo spuogų perka (nes aš užsakau jo pirkinius internete), kaip niekaip neranda geros kirpėjos („fui kaip mane šiandien apkirpo, negaliu žiūrėt į veidrodį...“), kad jo žadintuvas yra Maiklo Džeksono dainos (aha), ir kad jam būdinga nuotaikų kaita. Visų paslapčių neišduosiu, kitaip gi kokia iš manęs patikėtinė, ką?
Šiandien ateina pas mane į darbą vienas turtingiausių kaimo žmonių ir klausia:
- Gal žinai kur yra Guru Dži? – (Dži Indijoje – pagarbus kreipinys).
- Kas toks? – nesupratau.
- GURU DŽI. – pagarbiai sako žmogelis. Tris sykius jis man kartojo, kol pagaliau nesusipratėlei paaiškino. – Na, Dypakas Dži, Guru...
- Guru??!! – nustebau.
Negaliu, visą dieną juokas ima.
Savo jogos sertifikatą gavau vienoje tarptautinėje jogos mokykloje Indijoje. Ten, tarp daugelio kitų šaunių mokytojų iš viso pasaulio, buvo ir mūsų šaunusis Dypakas. Mokyklos savininkas, iš garbingos daugelį kartų jogos tradicijas puoselėjančios šeimos. Atjodavo paplūdimiu ant balto žirgo (be juokų!), pats baltai apsirengęs, juodais garbanotais plaukais, švytintis keista paslapties aura, ir mokydavo mus kaip visaip besilankstant surasti save. O mes vis svarstydavom , ką jis laisvu laiku veikia, ką valgo, ką galvoja?
Taip jau nutiko, kad dabar dirbu to paties Dypako asmenine asistente jo studijoje. Dešinioji ranka, taip sakant. Ir ką? Ir nieko. Blogo nieko nepasakysiu. Tik dabar jau žinau, ką mūsų „šventasis“ valgo (tą patį, ką ir aš), kokį kremą nuo spuogų perka (nes aš užsakau jo pirkinius internete), kaip niekaip neranda geros kirpėjos („fui kaip mane šiandien apkirpo, negaliu žiūrėt į veidrodį...“), kad jo žadintuvas yra Maiklo Džeksono dainos (aha), ir kad jam būdinga nuotaikų kaita. Visų paslapčių neišduosiu, kitaip gi kokia iš manęs patikėtinė, ką?
Šiandien ateina pas mane į darbą vienas turtingiausių kaimo žmonių ir klausia:
- Gal žinai kur yra Guru Dži? – (Dži Indijoje – pagarbus kreipinys).
- Kas toks? – nesupratau.
- GURU DŽI. – pagarbiai sako žmogelis. Tris sykius jis man kartojo, kol pagaliau nesusipratėlei paaiškino. – Na, Dypakas Dži, Guru...
- Guru??!! – nustebau.
Negaliu, visą dieną juokas ima.
Komentarai
Rašyti komentarą