Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Dabar žiūriu filmą „Kumare“ apie apsišaukėlį guru JAV, kuris nuo pat pradžių visiems sakė: aš esu iliuzija. O žmonės juo tikėjo, nes norėjo KAŽKUO tikėti. 

Savo jogos sertifikatą gavau vienoje tarptautinėje jogos mokykloje Indijoje. Ten, tarp daugelio kitų šaunių mokytojų iš viso pasaulio, buvo ir mūsų šaunusis Dypakas. Mokyklos savininkas, iš garbingos daugelį kartų jogos tradicijas puoselėjančios šeimos. Atjodavo paplūdimiu ant balto žirgo (be juokų!), pats baltai apsirengęs, juodais garbanotais plaukais, švytintis keista paslapties aura, ir mokydavo mus kaip visaip besilankstant surasti save. O mes vis svarstydavom , ką jis laisvu laiku veikia, ką valgo, ką galvoja?
Taip jau nutiko, kad dabar dirbu to paties Dypako asmenine asistente jo studijoje. Dešinioji ranka, taip sakant. Ir ką? Ir nieko. Blogo nieko nepasakysiu. Tik dabar jau žinau, ką mūsų „šventasis“ valgo (tą patį, ką ir aš), kokį kremą nuo spuogų perka (nes aš užsakau jo pirkinius internete), kaip niekaip neranda geros kirpėjos („fui kaip mane šiandien apkirpo, negaliu žiūrėt į veidrodį...“), kad jo žadintuvas yra Maiklo Džeksono dainos (aha), ir kad jam būdinga nuotaikų kaita. Visų paslapčių neišduosiu, kitaip gi kokia iš manęs patikėtinė, ką?
Šiandien ateina pas mane į darbą vienas turtingiausių kaimo žmonių ir klausia:
- Gal žinai kur yra Guru Dži? – (Dži Indijoje – pagarbus kreipinys).
- Kas toks? – nesupratau.
- GURU DŽI. – pagarbiai sako žmogelis. Tris sykius jis man kartojo, kol pagaliau nesusipratėlei paaiškino. – Na, Dypakas Dži, Guru...
- Guru??!! – nustebau.
Negaliu, visą dieną juokas ima.




žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau