Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Hipiai ir močiutės


Sekmadienis. Ateinu į kavinę papusryčiauti, o ten padavėjai dar tik šluoja vakarykščio tūso šiukšles. Prie staliuko sėdi tokie super kieti hipiai, su perlais išdabintais dredais, tatuiruotomis rankomis ir dideliais auskarais nosyse, antakiuose ir lūpose. Girdžiu kalba, kad „Močkrušiams pasisekė, girdėjai, Europos šalyse pradėjo legalizuoti marihuaną. Medicininiais tikslais, haha..“ Prisidega suktinę. Taigi sėdi tie hipiai, rūko savo žolę, o aš iš rankinės išsitraukiu aplamdytą vokelį ir imuosi rašyti atvirukus... močiutėms. Su linkėjimais iš Indijos. Ir staiga tokia kvėša pasijuntu, turbūt šitaip jaučiasi moksliukai mokykloje. Nors darai tai, ką reikia, kas geriausia, vis tiek tie anie kažkodėl atrodo kietesni. Padavėjas atneša maistą, ir man ir jiems vienu metu. Aš alkana kimbu į sumuštinį su avokadu (prašiau salotų, bet...), o hipiai žiūri į mane lyg į beprotę. Jie, susikibę už rankų užtraukia kažkokią trumpą giesmę, o tada delnais ima sukti ratus virš savo lėkščių. Aha, ir aš nežinau, ką jie ten daro. Turbūt šildo maistą savo energija.
Pavalgiusi sėdžiu, nebėra ką toms močiutėms ir pasakot. Nustumiu lėkštę, o tada vienas hipis klausia, ar gali pabaigti mano duoną? Gali, sakau, ir kylu eiti. Pasivijęs padavėjas sako: Madam, jei norėsit žolės, kreipkitės. Ir dar – pas mus kiekvieną vakarą gyva muzika.
Aš tą jų gyvą muziką kiekvieną naktį girdžiu, miegoti neleidžia. Guluosi dešimtą vakaro, pati jau kaip močiutė. Reikės įsiverti kokį naują auskarą. Tik tam, kad būtų ką papasakoti toms mano mylimoms močiutėms.


žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau