Hipiai ir močiutės

Sekmadienis. Ateinu į kavinę papusryčiauti, o ten padavėjai dar tik šluoja vakarykščio tūso šiukšles. Prie staliuko sėdi tokie super kieti hipiai, su perlais išdabintais dredais, tatuiruotomis rankomis ir dideliais auskarais nosyse, antakiuose ir lūpose. Girdžiu kalba, kad „Močkrušiams pasisekė, girdėjai, Europos šalyse pradėjo legalizuoti marihuaną. Medicininiais tikslais, haha..“ Prisidega suktinę. Taigi sėdi tie hipiai, rūko savo žolę, o aš iš rankinės išsitraukiu aplamdytą vokelį ir imuosi rašyti atvirukus... močiutėms. Su linkėjimais iš Indijos. Ir staiga tokia kvėša pasijuntu, turbūt šitaip jaučiasi moksliukai mokykloje. Nors darai tai, ką reikia, kas geriausia, vis tiek tie anie kažkodėl atrodo kietesni. Padavėjas atneša maistą, ir man ir jiems vienu metu. Aš alkana kimbu į sumuštinį su avokadu (prašiau salotų, bet...), o hipiai žiūri į mane lyg į beprotę. Jie, susikibę už rankų užtraukia kažkokią trumpą giesmę, o tada delnais ima sukti ratus virš savo lėkščių. Aha, ir aš nežinau, ką jie ten daro. Turbūt šildo maistą savo energija.

Pavalgiusi sėdžiu, nebėra ką toms močiutėms ir pasakot. Nustumiu lėkštę, o tada vienas hipis klausia, ar gali pabaigti mano duoną? Gali, sakau, ir kylu eiti. Pasivijęs padavėjas sako: Madam, jei norėsit žolės, kreipkitės. Ir dar – pas mus kiekvieną vakarą gyva muzika.

Aš tą jų gyvą muziką kiekvieną naktį girdžiu, miegoti neleidžia. Guluosi dešimtą vakaro, pati jau kaip močiutė. Reikės įsiverti kokį naują auskarą. Tik tam, kad būtų ką papasakoti toms mano mylimoms močiutėms.