Indijoj pamečiau dantį

Kai mokinys yra pasiruošęs, tada pasirodo mokytojas.

Šimtus kartų girdėjau frazes apie dabarties vertę ir džiaugsmą, skaičiau knygą „The Power of Now‘‘, mėgavausi savo dienomis ir naktimis, stengdamasi mintyse nebekeliauti laiku. Bet vis tiek dažnai pagaudavau save nerimaujant „o kas bus toliau?“ Bet vieną vakarą nutiko du svarbūs dalykai: žiūrėdama vieną filmą aš išgirdau labai įdomią istoriją ir... valgydama popkorną sugebėjau nusilaužti dantį.

Pradėsiu nuo istorijos. Taigi, vyras, rankose laikydamas dailią taurę kalbėjo: „Graži taurė, ar ne? Nuostabi, ką? Tai mano brangaus bičiulio dovana...“  Jis sukiojo indą rankose,  aš jau maniau – ims ir sudaužys, parodydamas daiktų laikinumą, mokindamas prie nieko neprisirišti. O jis tęsė: „Bet mano mintyse šita taurė - jau sudužusi. Tik šukės... Graži taurė, ar ne?“

Ir tada aš supratau, kad nereikia nei daužyti nei išmesti daiktų, idant prie jų neprisirištume. Nereikia palikti žmonių, nei bėgti iš miestų. Viskas praeis, sudils, suduš, užsimirš. Viskas jau praėjo. Ir staiga pasijutau visur suspėjusi, viską nuveikusi, viską pamačiusi ir pamiršusi, išmokusi ir atbukusi, pasenusi ir viską išgyvenusi... Visi daiktai kuriuos aš turiu – jau sulužę ir nutriušę. Pinigai kuriuos uždirbu – jau išleisti. Žmonės, kuriuos myliu – jau mane įskaudinę, išėję. Ir tapo taip lengva ir gera, kai pirmą kartą nesipriešindama suvokiau amžiną dabartį ir visa ko laikinumą. Tada nuoširdžiai nusprendžiau gyventi akimirkos džiaugsme.

Neilgai tas džiaugsmas truko, nes, kaip jau sakiau, žiūrint tą lemtingą filmą nusilaužiau dantį. Dvi dienas valgiau košeles, lyg tas begemotas, bijodama eiti pas stomatologą atokiame Indijos kaime. Trečią dieną supratau, kad tris mėnesius šitaip netempsiu ir netrukus jau mindžikavau prie gydytojo durų. Pabeldusi kyštelėjau galvą vidun, o ten kėdėje skausmo iškreiptu veidu sėdėjo išsižiojęs vaikinas. Dar spėjau pamatyti jo skruostu nubėgusią kraujo srovelė, prieš gydytojui užtrenkiat duris.

-          Palaukit dešimt minučių.

Laukdama girdėjau pratisą vaikino staugimą, gožiamą senamadiško grąžto džeržgimo. Vaje... o toliau buvo tik blogiau – kai sėdausi šalto prakaito išpilta į stomatologo kėdę, kai ant sprando pasišiaušė plaukai pamačius nešvarias asistento rankas ir senamadiškus, vidurinės mokyklos laikus, primenančius įrankius. Aš irgi suinkščiau iš skausmo, gydytojui leidžiant anestetiką. Jis, kažkodėl, naudojo tokią storą adatą... O galiausiai, ištraukęs dantį, prikimšo man burną vatos. „Na na, juk jogai nejaučia skausmo!“ dar bandė juokauti, pamatęs mano skruostu riedančią palengvėjimo ašarą. 

Ne kiekvieną momentą norisi išgyventi, nors nusišauk. Sėdėdama toje kėdėje mielai mintimis būčiau ištrūkusi į Havajus. Bandžiau. Bet skausmas buvo stipriausias dabarties atstovas.