Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Naujas kambarys


Gyvenu nuostabiam kambaryje, vienas geriausių, kokiame buvau apsistojusi per metus laiko kelionių po Indiją. Medinės grindys, nauja patalynė, modernus dušas ir balkonėlis su vaizdu į kalnus. O šiandien užėjau pas draugus į svečius, ir jų viešbutyje radau tokį kambarį... Nusmurgusį... Plikos mūro sienos, šaltos grindys ir priplėkės dušas. Bet terasa! Didžiulė terasa, su dar platesniu vaizdu į kalnus, ir tokia gera energija... Jogai, rašymui, viskam... Ar bučiau beprotė, jei ten išsikraustyčiau?

PROTO BALSAS: Du vyrai. Vienas labai gražiai groja gitara, kitas visada tęsi duotą žodį. Aišku imam pirmą. Savaitę laiko smagu klausytis gitaros. Po to norisi ramybės ir protingo pokalbio. Bet gitara netyla. Tada paimu tą gitarą ir sudaužau jam į galvą. Tada nei muzikos nei pokalbių.
Taip ir su kambariu. Po savaitės pasiilgčiau komforto ir drabužinės.

ŠIRDIS: Tuk tuk! Tuk tuk! Tuk tuk!



Pavydžiu tiems, kas klauso proto. Jau persikrausčiau.

Priplėkęs pledas, kažin kiek žmonių po juo šildėsi? Ant kambario sienų keistos žymės, lyg kas nusipjovęs, lyg dar ką... Šiferinės lubos ir tik viena lemputė. Langas be užuolaidų, pirmame aukšte, kažin kas spokso kai velkuosi naktinius? Už durų girdisi keliautojų balsai. Apie tokius sako „įdomūs žmonės“. Visi čia tokie. Tarsi vyktų koks slaptas pasaulio prietrankų susirinkimas. Džeisonas su Alegra iš JAV, reiki terapeutų pora. Andrius iš Anglijos – osteopatas. Džimis iš Jamaikos, marihuanos ekspertas,  bet žada atidaryti savo reabilitacijos centrą Kolumbijoje. Dypakas, indas, jogos mokyklos direktorius. Giongi iš Vengrijos  – dainuojančių indų terapeutė. Rošin iš Airijos, gentinių pilvo šokių choreografė. Manu iš Prancūzijos - tantros specialistas. Vaiva iš Lietuvos – užsidariusi savo kambaryje po priplėkusiu pledu. Anie visi po vienu stogu, po atviru mėlynu dangum. Šiandien jie geria viskį. Jie vieni kitiems neįdomūs. Jie vieni kitiems normalūs. Žmonės, kurie tiki stebuklais ir tiek.
Nebeturiu pinigų, nors mano kišenės netuščios. Anaiptol, jos plyšta prikimštos! Bet negaliu sumokėti nei už arbatą, nei už skraidantį kilimą. Turbūt reikės pasisiūlyti plauti indus arba mokėti istorijomis. Mano kišenės netuščios. Jos pilnos nuotykių! Į nieką neiškesičiau, niekam neatiduočiau, belieka tikėtis kad nesusirgsiu amnezija. 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...
1 komentaras
Skaityti daugiau