Velniop deimantus

Aš parkritau. Paryčiais, prieš patį nubudimą, dar neatmerkusi akių pajutau, kad guliu dugne. Mano galva buvo pilna švino karoliukų, jie ritinėjosi po ištinusias smegenis kas kartą man pasukant kaklą. Nebuvo jokių sapnų, tik minkšta pagalvės tamsa ir gatvės žibintų apšviestos lubos. Laikrodis rodė ketvirtą ryto. Pats geriausias laikas medituoti. Laikas, kai susitinka šitas ir kiti pasauliai, kai protas turėtų būti skaidrus kaip ežeras ir nutolęs nuo šaldytuvo ir tualeto kasdienybės. Medituoti??? Juk sakiau, mano galvoje ritinėjosi švino karoliukai, o skonis burnoje buvo lyg sukramčius pastipusią žiurkę. Vilgiau savo liežuvį vandeniu, kava, suleidau dantis į apdžiuvusį agurką, duoną, spintelėje radau sausainių. Bet dvėselienos skonis niekur nedingo. Tada užsirūkiau. Su chalatu, basomis kojomis stypsojau terasoje žudydama bundančio miesto kvapą. Aš pabudau nukritusi, ištinusi, uždususi, pavargusi, sugėdinta bet nesusigėdusi ir visai nenorėjau būti toje terasoje ir rūkyti tą nelemtą suktinę. Man skaudėjo būti. O reikėjo prikelti tą žiurkę gyvenimui. Šeštą ryto languose užsidegė šviesos, girdėjosi virdulių kunkuliavimas, tarškėjo duonos skrudintuvai, rasojo vonių langai, žmonės ruošėsi į darbus. Aš ruošiausi nugyventi dieną parkritusi. Keistas dalykas tos pagirios, kaip skaistykla: iš vakaro patyręs rojų protas iš ryto atsiduria kūno pragare. Kai dreba rankos ir daužosi širdis, nepadeda nei aspirinas, nei vitaminas C, o pagalvojus apie taurę viskio ta negyva žiurkė pilve prisikelia iš numirusiųjų ir nagais dryksteli skrandį. Keista buvo naktis prieš šitą rytą, kai ėjome į barą man vis dar skaudėjo, nenoriu sakiau aš to vyno, nenuplaus, neapgaus, nepamiršiu. Tik vieną taurę, sakiau, o jos juokėsi, pasidažyk lūpas, sakė. Ir mes raudoniu tepėme lūpas, juodinome akis, kvepalais purškėme plaukus, piktai į mus dėbsojo moteris restorano tualete, matyt jai nepatiko, kad dar neturime raukšlių aplink akis. O mes juokėmės, su kiekviena taure vis garsiau, įžūliau, ir aš nustojau skaičiavusi taures, trumpam pamiršau jo odos kvapą iš ryto, ir mūsų sujauktas paklodes. Jis paskendo mano lūpų dažais antspauduotoje taurėje, mes užsisakėme dar vieną butelį ir aš patikėjau, kad nuleisiu jo veidą į klozetą drauge su acetono prisotintu šlapimu. Rūkiau restorano terasoje kai prie manęs priėjo vyras, mažutis, senas, ežiuku kirptais žilais plaukais, jis ištiesė man cigaretę. Prisidegiau šią nuo savosios ir mudu stovėjome iš lėto žudydami save giliais Marlboro įkvėpimais ir stebėjome kaip po mumis šėlo miestas, kuris niekada nemiega. Ką čia veiki? – klausė senukas. Neprisimenu ką atsakiau, neprisimenu kaip atsidūrėme jo automobilyje. Jis nusivežė mus į kažkokį restoraną pusrūsyje kur svirduliavo girtutėlės kino žvaigždės ir jaunos mergaitės kvatojosi iš pagyvenusių ponų pokštų. Mes irgi juokėmės, aš neprisimenu, gal senukas iš tiesų turėjo humoro jausmą, bet jis tikrai turėjo pinigų. Jis mus pamaitino ir girdė girdė girdė, padavėjai nešė vyną ir viskį, ir aš maukiau viskį užsigerdama vynu, vyną užgerdama espresso ir pasodrindama kartumą senuko Marlboro dūmu. Mes šokom, ir į mus dar pikčiau žiūrėjo moterys su raukšlėmis aplink akis, o aš maniau, jos nieko nesupranta. Jos tikrai nesuprato, kodėl ranka braukiau plaukus, laižiau lūpas, varčiau akis ir leidau seniui liesti savo šlaunis. Ar tau patinka deimantai? – klausė senukas, aš papurčiau galvą. Negaliu jų nei valgyti nei mylėti, sakiau, ir tada buvo jo eilė juoktis. Užvertęs galvą kvatojosi kaip Džekas Nikolsonas, apnuogindamas pageltusius krūminius dantis. Valgyt ir mylėt? – žiūrėjo į mane pro savo akinių rėmus. - Tik tiek?

Ir tikrai, nedaug prašau, tik valgyt ir mylėt. Velniop tuos deimantus, kad tik nuplovus tos negyvos žiurkės skonį ir viskas būtų gerai. Apie devintą ryto įjungiau kompiuterį. Yes and lover lover lover lover lover lover lover come back to me, come back to me... kambarį užpildė Leonardo Coheno balsas. Bet ta daina nebeskambėjo taip kaip vakar, kai traukiau visa gerkle užsiropštusi ant stalo, įžūliai dėbčiodama į kažko nepatenkintas damas. Ne, ne, šįryt  girdėjau beviltiškai kartojamą mantrą ir supratau: vakar baisiai prisigėriau, atsisakiau deimantų, o JIS nei paskęs, nei sugrįš. Ir beliko man nugyventi dieną parkritus, dieną kurios vėliau neprisiminsiu, dieną, kai šimtas penkiasdešimt septintą kartą supratau kad in vino veritas būna tik tol, kol vynas nevirsta šlapimu.