Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Obuolio džinas

Šį rytą pasižiūriu pro langą, o gi debesys pažeme velkasi. Taip žemai nusileidę, kad nematyti net po kalnus strikinėjančių ožkų. Į duris pabeldžia Reičel, klausia ar turiu pirmos pagalbos rinkinį. Kalbuosi su ja vis nejučia gręždamasi atgal. Baisu kad netikėtai man už nugaros neišdygtų nuogas vyras. Kaip tik tokį dabar laikau savo kambaryje. O tas vyras, ačiū dievui, kaip tik nuėjo į dušą. „Tu ne viena?“ klausia Reičel. „Kaimynai triukšmauja...“ sakau nei šį nei tą. Užtrenkusi duris aptinku nuogą vyrą,išsitiesusi visame gražume ant mano lovos ir pro obuolyje išgremžtą skylę berūkantį marihuaną. „Eik į balkoną. Prismardinsi.“ Sakau. 

Niekad nemačiau keistesnės pypkės. Chebra rūkydavo kaljaną, visaip konstruodavo plastikinius butelius, pūsdavo pro suskliaustus delnus. Bet per obuolį? Garbės žodis, nors ir per debesis ir dūmus – man nesivaidena. Taip ir pragulėjom visą dieną ūkanotame, debesuotame kambaryje, besiklausydami lietaus. Jis berūkydamas, aš berašydama. Dar jis norėjo išmokinti mane žaisti šachmatais. „Ne tu pirmas, ne tu paskutinis,“ – sakiau. „Nenoriu aš tų tavo šachmatų“. Niekaip nesuprantu, iš kur pas vyrus tas noras mokyti?

Debesys nusileido dar žemiau, susimaišė su iš obuolio rūkstančiais marihuanos dūmais, rangėsi po kambarį palengva siūbuodami aptriušusias užuolaidas, užniaukdami langą, vinguriavo pažeme paslėpdami ant grindų besivoliojančius trupinius ir išmėtytus apatinius, tada palengva įsliuogė į lovą pilkame ūke paskandinadmi mano kojų pirštus. O aš gulėjau sau išsitiesusi, svaigiai nuvargusi, apsnūdusi, užsisvajojusi, apsalusi nuo prasto šokolado, ištirpusi prisilietimų malonumuose taip kad kūnas atrodė lyg saldžiausia našta, o protas – visiškai nereikalingas. Debesys užklojo mano pilvą, krutinę, apsivyniojo švelniai aplink kaklą, gerklėje jutau lietaus skonį, nosimi užuodžiau prakaito vėsumą, kol ūkanos apgulė mano apsunkusius akių vokus ir mintyse stojo migla.



Iš kiemo atklydo tingus karvės mūkimas. Atmerkiau akis. Pilve taip tuščia, o akyse – tamsu. Debesys? Ne, tik vakaras atėjo. Įjungiau šviesą. Ant žemės trupiniai, apatiniai ir kampe besivoliojantis aprūkęs obuolys su keista skylute. Dairiausi, bet aplink nei vyro, nei debesų. Tik valgyt norisi. Pabudo mano kūnas. Durys užsklęstos iš vidaus. Zvimbia vakariniai uodai. Pramigau visą dieną. Sapnavau? 
žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...
1 komentaras
Skaityti daugiau