Šį rytą pasižiūriu
pro langą, o gi debesys pažeme velkasi. Taip žemai nusileidę, kad nematyti net
po kalnus strikinėjančių ožkų. Į duris pabeldžia Reičel, klausia ar turiu
pirmos pagalbos rinkinį. Kalbuosi su ja vis nejučia gręždamasi atgal. Baisu kad
netikėtai man už nugaros neišdygtų nuogas vyras. Kaip tik tokį dabar laikau
savo kambaryje. O tas vyras, ačiū dievui, kaip tik nuėjo į dušą. „Tu ne viena?“
klausia Reičel. „Kaimynai triukšmauja...“ sakau nei šį nei tą. Užtrenkusi duris
aptinku nuogą vyrą,išsitiesusi visame gražume ant mano lovos ir pro obuolyje
išgremžtą skylę berūkantį marihuaną. „Eik į balkoną. Prismardinsi.“ Sakau.
Niekad nemačiau keistesnės pypkės. Chebra rūkydavo kaljaną, visaip konstruodavo
plastikinius butelius, pūsdavo pro suskliaustus delnus. Bet per obuolį? Garbės
žodis, nors ir per debesis ir dūmus – man nesivaidena. Taip ir pragulėjom visą
dieną ūkanotame, debesuotame kambaryje, besiklausydami lietaus. Jis
berūkydamas, aš berašydama. Dar jis norėjo išmokinti mane žaisti šachmatais.
„Ne tu pirmas, ne tu paskutinis,“ – sakiau. „Nenoriu aš tų tavo šachmatų“.
Niekaip nesuprantu, iš kur pas vyrus tas noras mokyti?
Debesys nusileido
dar žemiau, susimaišė su iš obuolio rūkstančiais marihuanos dūmais, rangėsi po
kambarį palengva siūbuodami aptriušusias užuolaidas, užniaukdami langą,
vinguriavo pažeme paslėpdami ant grindų besivoliojančius trupinius ir išmėtytus
apatinius, tada palengva įsliuogė į lovą pilkame ūke paskandinadmi mano kojų pirštus.
O aš gulėjau sau išsitiesusi, svaigiai nuvargusi, apsnūdusi, užsisvajojusi,
apsalusi nuo prasto šokolado, ištirpusi prisilietimų malonumuose taip kad kūnas
atrodė lyg saldžiausia našta, o protas – visiškai nereikalingas. Debesys
užklojo mano pilvą, krutinę, apsivyniojo švelniai aplink kaklą, gerklėje jutau
lietaus skonį, nosimi užuodžiau prakaito vėsumą, kol ūkanos apgulė mano
apsunkusius akių vokus ir mintyse stojo migla.
Iš kiemo atklydo
tingus karvės mūkimas. Atmerkiau akis. Pilve taip tuščia, o akyse – tamsu. Debesys?
Ne, tik vakaras atėjo. Įjungiau šviesą. Ant žemės trupiniai, apatiniai ir kampe
besivoliojantis aprūkęs obuolys su keista skylute. Dairiausi, bet aplink nei
vyro, nei debesų. Tik valgyt norisi. Pabudo mano kūnas. Durys užsklęstos iš
vidaus. Zvimbia vakariniai uodai. Pramigau visą dieną. Sapnavau?
Komentarai
Rašyti komentarą