Aš priklausau tai kartai, kuriai ilgą laiką žodis „importinis“ reiškė ypatingas, o mandarinai vis dar kvepia Kalėdomis. Labai ryškiai prisimenu degalinę kažkur Vokietijos greitkelyje. Tada buvau gal dvylikos, pirmoji mano kelionė į tikrą užsienį. Toje degalinėje tilpo visos vaikystės svajonių spalvos. Tai ne „Du Gaideliai“ Kauno Laisvės alėjoje su nublukusiais plastmasiniais žaislais – ten buvo tikri importiniai žaislai, o jau saldainiai... Rožiniai, žali, geltoni, raudoni, juodi, anyžiniai, mėtiniai, vaniliniai, čiulpinukai, guminukai, į blizgius popierėlius įvynioti šokoladukai... Iš tos kelionės tik tiek ir atsimenu . Nubluko visos katedros ir muziejai, bet sužinojau kad ten užsienyje yra spalvų. Ir saldainių. Tada, atrodo, pamačiau tą kitą pasaulį – kur žmonės panorėję gali kas dieną čiaumoti „Huba –buba“ kramtomąją gumą ir „Haribo“ spalvotus meškiukus, o jeigu turi pinigų bet kada gali nusipirkti šokoladukų „Merci“. Ko dar gyvenime reikia?
Ir dabar atrodo, bastausi po pasaulį ir vis ieškau tų importinių saldainių.
Ir dabar atrodo, bastausi po pasaulį ir vis ieškau tų importinių saldainių.
Komentarai
Rašyti komentarą