Norisi sūraus

„Oči čiornyje, oči strasnyje...oči žgučyje...“ muzika groja čiek tiek per garsiai.  Kaip as jus myliu, kaip as jūsų bijau... Aš be jūsų negaliu. Esu kekšė, paleistuvė, nuo žvilgsnio sudrėgstanti, nuo rankų ištirpstanti mergšė. Aš be jūsų negaliu. Man reikia jūsų, visų. Laimės kąsnių. Vyriškų rankų. Supkit meskit mane jauną. Į jūrą, ant smėlio, į lovą, ant pūkinių patalų, priplėkusių pagalvių, kelkit aukštyn mano sijonus, draskykit sintetinius kinietiškus nėrinius. Aš sutinku. Kitaip negaliu. Palikit mane vieną, uždarykit tamsiame apipelijusiame name ir vakarais per langą paduokit agurkų su medumi ir truputį brendžio. O aš rašysiu, triaukšdama agurkus, kas kartą įsivazduodama kad apžioju žalią gamtos dievo falą, laižydama nuo pirštų medų ir svajodama apie kelionę į Maldyvus dieną po to, kai būsiu pirmą kartą apsivilkusi baltą suknelę. Ne medaus mėnesio aš trokštu, ir ne suknelės. Tik gulėti nuoga po tropikų saule ir kad mane kas dar snaudžiančią taip švelniai kankinant mylėtų – iš nugaros, rankomis prilaikydamas saulėje nudegusias krūtis, savo krūtinės gaurais šiurpindamas mano nugarą. Po to atsisėdusi aš ranka persibrauksiu drėgną šlaunį, kur tekės plonytė pieniška su smėliu jau susimaišiusi gyvybės srovelė. Kai pagalvoji, kiekvienas slunkius ir lėtapėdis kadaise juk buvo greičiausias spermatozoidas? Bet galvoti čia nėra reikalo, tik reikia ištiesti ranką, atsigerti šalto alaus, apsiversti ant nugaros, praskėsti kojas ir laukti, kol plačiapetis šešėlis užstos mane nuo popietės saulės... Hmmmmmm! Bet kambaryje tamsu, sienos, patalai ir rankšluosčiai dvokia pelėsiais. Penktą kartą atidariusi šaldytuvo dureles spoksau į tuštumą, tarsi tose lentynose kažkur tarp daktariškos dešros ir varškės būtų sukrauti ir atsakymai į egzistencinius klausimus. Kas man yra sakęs, kad žmonės dairosi į šaldytuvo vidų, nesąmoningai ieškodami laimės? O laimę mes painiojame su maistu. Štai kaip ir šiandien, aš, jusdama kad mano gyvenime kažko baisiai trūksta, iškuitusi visas spinteles aptikau didžiulį juodąjį šokoladą. Ir jau po pirmos plytelės rodėsi, kad visi atsakymai yra štai čia, ant mano liežuvio galiuko, kur lydėsi saldus svaigulys ir sunkus lengvumas, toks kuris užvaldo protą pabudus iš popiečio miego, kai rodosi smegenys aptrauktos pieniška auštančios manų košės plėvele. Ar gali būti laimės per daug? Negali, jos niekada negana, kaip negana ir saldumo, todėl kemšu šokoladą nesustodama, net nesiteikiu kelti skambančio telefono ragelio – te niekas netrukdo mano meilės akto su kakavoje ištirpusiu cukrumi. Hmmmmm! Bet skaniausia vis tiek ta pirmoji plytelė, o po to darosi lyg koktu, kažkas ne taip, šokoladas stringa gerklėje kaip kad strigdavo ašaros vaikystėje išgirdus pakeltą tėvo balsą. Žiopsau į suglamžytą popierėlį ir nesijaučiu nei laimingesnė, nei saldėsnė – laižykit mane iš visų pusių, vis tiek būsiu sūrstelėjusi kaip prie jūros ant rankšluosčio palikto obuolio odelė. Kaip tada, kai kadaise mudu sėdėjome ant vandenyno kranto girti, įraudę, laimingi, nusimylėję, ir jis, iš tos meilės apsvaigęs, staiga apžiojo visą mano pirštą. Žiūrėjo man į akis nežinia ką vaizduodamas – ar motinos spenio išalkusį bamblį ar feliaciją atliekantį transvestitą. Aš šyptelėjau sumišusi, o mintyse sau vardijau kur per visą dieną spėjo pabuvoti mano smilius. Kur tik jis nebuvo! Bet negi imsiu ir sakysiu – išspjauk, brangusis, avinėliu pavirsi... Juk tai buvo TA akimirka, tas neva romantiškai seksualus momentas... „Tavo pirštas toks... sūrus...“ galiausiai pasakė, pats sumišęs, bet tada aš jau prisiminiau kito bičiulio žodžius: „kad būtų geras jis būtinai turi būti purvinas“.  Bičiulis kalbėjo apie seksą. Jis labai mėgo apie tai kalbėti, o jo pasiteisinimas būdavo šitoks: septyniasdešimt penkis procentus sekso teikiamo malonumo sudaro kalbos apie TAI. Ir taukšdavo neužsičiaupdamas, kaip jis taip ir anaip, tą ir aną, ir visada pabrėždavo kad turi būti bent lašelis nevalyvumo – prakaito sūrumo, tarpkojo rūgštumo, ne vietoje išdygusių gyvaplaukių, tystančių seilių ar sušilusių pažastų tvaiko – nes tik nešvara suteikia tą nepakeičiamą tikrojo ištvirkimo prieskonį. Tas mano bičiulis, aistringas ispanas, moteris skirstė į gražuoles, krevetes ir drauges. Gražuolės skirtos meilei, draugės – drauge gerti alų ir kalbėtis apie tai ką veikei su gražuolėmis, o krevetės? „Nuimi galvą ir pasilieki tik kūną“, paaiškino draugas, apsilaižydamas juros gėrybių padaže išmirkusius pirštus. Tada gurkštelėjau alaus mėgindama prisiminti purviniausią savo gyvenimo momentą. Bet akyse radosi tik baltos paklodės ir saulėti rytai... O čia tamsu, pro langus prasiskverbia tiek mažai šviesos, kad namuose tvyro amžinas vakaras, sienos tvoskia amžinu pelėsiu ir, rodosi, aš tokia ir gimiau – susivėlusi, su dėmėtais naktiniais marškiniais. 

Basa vėl einu į virtuvę, prie pėdų limpa visokie trupiniai, atsidarau šaldytuvą – dabar labai norisi sūraus. Hmmmmmm? Akys užkliūva už olandiško sūrio gabalo. „Skaniausias – su skylutėmis!“ – kaip sako „Maximos“ reklamoje. Mano protas su skylutėmis, smegenys išėstos kandžių, nebesugeba reaguoti į gyvenimą savaime – būtinai reikia būseną pagrįsti atitinkamu skoniu, šią akimirką – druskos. Su sviestu ir skylutėmis. Valandėlę, jau laikydama sūrį rankose, svarstau, koks yra skylučių skonis? Ar galima paragauti tuštumos? Pasistiebusi nuo viršutinės lentynos pasiimu dubenį, tarką. Švelniai šiūžuojant ranka pro metalines skylutes lenda geltonos sūrio kirmėlaitės, beveik tokios, kokios ištrūksta paspaudos inkštiruotą senio nosį. Sako, prancūziškas sūris tvoskia nešvariomis kojinėmis. O ar kas nors uostė nosies inkštirus? Juos turbūt labai sunku užuosti, juk visada ir taip gyvena ant nosies. Sūrio gabalėlis mažta, dubuo jau pilnas geltonų garbanėlių, aš vis šiūžuoju ranka dar nedrįsdama paragauti – žinau, vienas kąsnis į burną ir nebegalėsiu sustoti, kaip negalėdavau rinkdama mėlynes. Viena uoga į burną ir žinai, kad mėlyniavimo galas yra smaližiavimo pradžia. Tarkuoju, tarkuoju, tarkuoju, medituoju, sūris nebetelpa, virsta per kraštus ant stalo, keli kirminėliai krenta ant basų mano kojų. Nupurtau ir užminu, įsivaizduodama kaip netrukus sūris ištirps, o man pakėlus koją prilipęs ištys kaip itališkos picos kąsnis. Šiūžuoju toliau, sūrio daugėja. Dabar jau padengtas visas stalas, sūris byra ant grindų, kojomis stumdau geltonas garbanėles, kol sūris apsemia mano kelius. Apsidairau po virtuvę – grindys padengtos geltonų garbanų kalnais, nesimato net plytelių spalvos, o kai kur sūris dengia net pusę virtuvinių spintelių. Dairausi nustebusi, jau nebetarkuoju, bet atrodo, sūrio vis tiek daugėja. Jis dauginasi, pats savaime, iš inercijos ar tiesiog iš paiko smagumo būti tarkuojamu sūriu. Tik pagalvok kaip turėtų būti gera iš nuobodaus keturkampo gabalo staiga pavirsti daugybe žaismingų vingurėlių! Pakrutinu savo kojų pirštus, kurių jau nebematau, tik jaučiu tarpupirčiuose atkakliai įsipraudusį surį. Pakeliu dešinę koją ir nuo pėdos nutysta gelsvos lipnios gijos – visai kaip itališka pica, juk sakiau. Apsidairau ar tikrai niekas manęs nemato (namuose aš viena), nusivelku savo naktinius marškinius ir nuoga guluosi ant žemės. Pirma sūris atrodo vėsus, bet po minutėlės įšyla ir jaukiai priglunda tirpdamas ant mano odos. Vartausi nuo vieno šono ant kito su pasimėgavimu jusdama kaip sūris vis labiau varžo mano judesius. Iškeliu rankas virš galvos ir nuleidžiu žemyn. Dabar geltona masė ir mano pažastyse, mano plaukuose, man tarp kojų, patogiai apgludusi nuogus šonus. Niekas manęs nemato, niekas negali pasišaipyti, net iš nuostabos kilstelėti antakių. O jei ir pamatytų – nepatikėtų. Valandėlę tysau nejudėdama kol suprantu – jau galima. Jau laikas... Ištiesiu dešinę ranką ir sugraibiusį gniutulą įsidedu į burną. O palaima... Sūris burnoje tirpsta greičiau nei ant kūno, vos spėju nuryti ir deduosi dar... dar.. dar... dar...! Voliojuosi, raitausi, kol visą kūną, kiekvieną odos lopinėlį ir net užmerktus akių vokus apglunda glotnus, tąsus rūbas. „Oči čiornije, oči strasnyje...“ – muzika dabar atrodo keistai nutolusi. Juk sūris užkimšo ir mano ausis.