Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio
Vynas ir šokoladas, ir draugė šalia ant sofos, mums abiems „apie trisdešimt“ ir rytoj mes planuojame numesti svorio. Jau turiu pasidėjusi koridoriuje sportbačius – oi kaip aš rytoj bėgsiu! Nei už jūrų, nei už marių, šiaip apsuskiu porą ratų po rajoną ir grįšiu namo nė nesuprakaitavusi, toliau valgyti šokolado, nes... mano chirurgas neatsakė į mano meilę. Žodžiu, mano ranka vis dar lūžusi, draugės širdis vis dar dužusi, ir kadangi negaliu užsiimti joga užsiimu „in vino veritas‘‘ seansais. Suradom visokių įdomių ir banalių tiesų, aptarėm visus ką pažįstam ir ko nepažįstam, ir prikūrėm daug scenarijų, vienus saviems gyvenimams, kitus - televizijai. Neseniai per žinias girdėjau apie tą dnr tyrimų centrą, kur įtarūs vyrai ar uošvienės eina patikrinti kur kieno vaikai. Pasirodo, dvidešimt procentų besikreipiančių gauna neigiamus tėvystės rezultatus. Kas penktas raguotas. Tada su drauge kūrėmė scenarijus serijoms „Ką daryti jei laukiesi, o tada įsimyli kažką kitą?“ Aš tai sakiau išvažiuočiau viena į Indiją ir ten vaikščiočiau su pilvu, ten motinos šventos, o visiems aplinkiniams meluočiau apie kūdikio tėvą lakūną, mojantį man nuo devinto debesies. O jau vaikui gimus sugalvočiau, ką myliu ir ko nemyliu. O draugė sakė, daug ten ji visko sakė, gal jai netgki taip buvo nutikę, bet geriau nepasakosiu ir nerašysiu, o išduosiu ją kokioje nors savo knygoje, kaip išduodu visus. Ir tada galės skaityti jos mylimi vyrai ir ginčytis. 





Dar draugė sakė: atidaryk langą, karšta. Negalima, sakiau, nes įjungiau signalizaciją. Vos atidarysim ką nors, nors ir mažiausią langiuką, iš karto pas mus atvažiuos keturkampiai apsauginiai. O tu gal kvaila, sako draugė, juk mums šitaip ir reikia. Ir taip, ir visaip kitaip. Aš bijau, kad reikės mokėti baudą, bet draugė įtikino kad jie „pasirašys“ išgerti vyno ir dar patys iki načniko to vyno pirkti nuvažiuos. Žodžiu, langai atlapoti, draugė jau prie durų, o aš feisbuke sėdžiu. Neigiu realybę. Nereikia ir Vudžio Aleno, kad viskas būtų keista. Ir tikra. Žiūrėsim kas bus. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...