Vynas
ir šokoladas, ir draugė šalia ant sofos, mums abiems „apie trisdešimt“ ir rytoj
mes planuojame numesti svorio. Jau turiu pasidėjusi koridoriuje sportbačius –
oi kaip aš rytoj bėgsiu! Nei už jūrų, nei už marių, šiaip apsuskiu porą ratų po
rajoną ir grįšiu namo nė nesuprakaitavusi, toliau valgyti šokolado, nes... mano
chirurgas neatsakė į mano meilę. Žodžiu, mano ranka vis dar lūžusi, draugės
širdis vis dar dužusi, ir kadangi negaliu užsiimti joga užsiimu „in vino
veritas‘‘ seansais. Suradom visokių įdomių ir banalių tiesų, aptarėm visus ką
pažįstam ir ko nepažįstam, ir prikūrėm daug scenarijų, vienus saviems
gyvenimams, kitus - televizijai. Neseniai per žinias girdėjau apie tą dnr
tyrimų centrą, kur įtarūs vyrai ar uošvienės eina patikrinti kur kieno vaikai.
Pasirodo, dvidešimt procentų besikreipiančių gauna neigiamus tėvystės rezultatus.
Kas penktas raguotas. Tada su drauge kūrėmė scenarijus serijoms „Ką daryti jei
laukiesi, o tada įsimyli kažką kitą?“ Aš tai sakiau išvažiuočiau viena į Indiją
ir ten vaikščiočiau su pilvu, ten motinos šventos, o visiems aplinkiniams
meluočiau apie kūdikio tėvą lakūną, mojantį man nuo devinto debesies. O jau
vaikui gimus sugalvočiau, ką myliu ir ko nemyliu. O draugė sakė, daug ten ji
visko sakė, gal jai netgki taip buvo nutikę, bet geriau nepasakosiu ir
nerašysiu, o išduosiu ją kokioje nors savo knygoje, kaip išduodu visus. Ir tada
galės skaityti jos mylimi vyrai ir ginčytis.
Dar draugė sakė: atidaryk langą, karšta. Negalima, sakiau, nes įjungiau signalizaciją. Vos atidarysim ką nors, nors ir mažiausią langiuką, iš karto pas mus atvažiuos keturkampiai apsauginiai. O tu gal kvaila, sako draugė, juk mums šitaip ir reikia. Ir taip, ir visaip kitaip. Aš bijau, kad reikės mokėti baudą, bet draugė įtikino kad jie „pasirašys“ išgerti vyno ir dar patys iki načniko to vyno pirkti nuvažiuos. Žodžiu, langai atlapoti, draugė jau prie durų, o aš feisbuke sėdžiu. Neigiu realybę. Nereikia ir Vudžio Aleno, kad viskas būtų keista. Ir tikra. Žiūrėsim kas bus.
Dar draugė sakė: atidaryk langą, karšta. Negalima, sakiau, nes įjungiau signalizaciją. Vos atidarysim ką nors, nors ir mažiausią langiuką, iš karto pas mus atvažiuos keturkampiai apsauginiai. O tu gal kvaila, sako draugė, juk mums šitaip ir reikia. Ir taip, ir visaip kitaip. Aš bijau, kad reikės mokėti baudą, bet draugė įtikino kad jie „pasirašys“ išgerti vyno ir dar patys iki načniko to vyno pirkti nuvažiuos. Žodžiu, langai atlapoti, draugė jau prie durų, o aš feisbuke sėdžiu. Neigiu realybę. Nereikia ir Vudžio Aleno, kad viskas būtų keista. Ir tikra. Žiūrėsim kas bus.
Komentarai
Rašyti komentarą