Eksponatai liečiami

Prašome paliesti eksponatą. Net perskaičiau antrą kartą, kad įsitikinčiau – nepasivaideno. Mažytis plaukuotas kūdikėlis, nesuprasi ežio ar žmogaus, kurį tikrai norėjosi liesti – guminis. Su kailiuku. „Žmogaus plaukai. Silikonas“ parašyta prie kito objekto, primenančio didelius į batus įsispyrusius žmogaus pirštus. Iš arti apžiūrinėjau odą – matyti visos gyslelės, gyvaplaukiai, paraudimai, poros... Išsigimėlis? Ateivis? Mutantas? Bet neigiamų emocijų nesukėlė. Visi tie pabaisiukai atrodo draugiški. Ypač tas miegantis, apkabintas berniuko. Žiūrint nyksta riba tarp ŠLYKŠTU ir MIELA, tarp ORGANINIS ir TECHNOLOGINIS, tarp ŽMOGUS ir...? Nežinau, bet labai norėčiau tas būtybes susapnuoti, o grįžusi namo, aiškau puoliau gūglinti darbų autorę Patricia Piccinini. Jos darbai šiandien nustelbė kitus, ir tik atsivertusi bukletą dabar prisimenu ką dar mačiau. Pavyzdžiui, instaliacija ir  filmas, kur moteriai prie kaklo iš tikrųjų prisiuvama balta apykaklaitė. Nemalonu žiūrėti, „absurdas“ sakė mano mama. „Jie čia dėl meno taip?“  Man tai iš karto galvon šovė plastinė chirurgija, kai pjausto žmogų, nes jis taip nori... tai čia dėl meno taip? Žodžiu Kauno Bienale, UNITEXT yra cool. Ir nereikėjo Londono, kad pamatyčiau „kažką toookio.“ 

Nuėjau į Radharanę papietauti, jau tikėjausi, kad nereikės ir Indijos, kad apsiverkčiau nuo čili. Bet ne. Pavalgiau tikrai skaniai ir paprastai, bet nežinau kuo tas maistas galėtų priminti Indišką virtuvę? Nebent, kad be mėsos ir muzikytė groja „Hari ram ram hari ram...“ Valgėm daržovių trošklinį (pomidorų padažė, toks vaizdas kečupe), ir lietuviška samosos varianta, kuris mane labai pralinksmino. Kažkoks čebureko ir kibino hibridas, bet tik jau ne samosa.  Bet ir aš ne ekspertė, ir ne Užkalnis :))  Užtat pamačiau, kad Radharanėje galime įsigyti liežuvio valiklį, kurį manęs daug kas prašo parvežti iš Indijos. Žinosiu, kur eiti lauktuvių pirkti.

Po pietų lėkiau į akupunktūros seansą, kur man į kūną susmaigstė visokių adatėlių ir paliko pagulėti besiklausant klasikinės muzikėlės. Tą moterį pirmą kartą pamačiau ligoninėje, ji mano kineziterapeutė. Tada ji man iš karto priminė Verą, iš „Moteris kuri laukė“, kurią tuo metu kaip tik skaičiau... Nereali knyga, ir nereali kineziterapeutė, kuri po darbo adatas bado. Neskauda visai, nė trupučio.

O vakare labai stengiausi pasižiūrėti „Adelės Gyvenimas“ Romuvos kino teatre. Stengiausi, nes filmas strigo, o kantrybė seko. http://kinofestivalis.lt/lt/filmai/Adeles-gyvenimas-I-ir-II-skyriusPirmas penkias filmo minutes matėme penkis kartus. Mergaitė vis bėga į autobusą, ir nesuspėja. Ir viskas – filmas užstringa ir leidžia iš naujo. Mergaitė vis bėga į autobusą, gal šį kartą suspės? Nespėja. Ir vėl filmas užstringa. Galiausiai Romuvos darbuotojas atsistojęs pareiškė, kad kinoteatrui savivaldybės skirti pinigai „kažkur nuplaukė“, todėl dabar va tokia vat stringanti technologija... Nors išeinant girdėjau gandų, kad čia viskas dėl distributorių atipiratavimo metodų – tiesiog neišeina juostos paleisti pabandymui prieš rodant publikai... Žo, filmo nemačiau (išskyrus mergaitę, bėgančia į autobusą), pinigus grąžino. Bandys rodyti vėl – sekmadienį.

Ir tai dar ne viskas – eidama namo žiūriu, pilna rotušės aikštė žvakučių. Na, galvoju, kiek čia Kaune gali visko vykti? Vos atėjau iš karto gavau lankstinuką ir pasiūlymą uždegti žvakę „už gyvybę“. Tai vadinasi prieš abortą? -  Paklausiau. „Mes ne prieš ką nors... Mes UŽ GYVYBĘ. O Už ką jūs?“ http://kaunas.kasvyksta.lt/2013/10/30/rotuses-aiksteje-pagerbti-negime-kudikiai/

Aš tai už teisę rinktis. Tada įsivėliau į diskusiją apie abortus, šeimos planavimą, kontracepciją, gyvybės sąvoką ir moterų teises...  Jau ir žvakutės užgeso, ir rankos šalti pradėjo, o mes su ta mergaite vis dar diskutavome. Ne piktai – įdomiai.

Grįžau namo ir galvoju, reikia papasakoti, ne ką veikiau, bet Kauną. Fainai čia.