Man gėda

Rūkyti pradėjau šešiolikos. Iš pradžių tik kartais, retais atvejais kai ištrūkdavau iš namų po dešimtos vakaro. Tada dar netraukdavau į plaučius – vos patekus dūmams į burną išpūsdavau padriką debesėlį ir tiek.  Kol vieną kartą, kažkokiame plote rūkant laiptinėje vienas tuo metu man patikęs veikėjas pasakė „tu rūkyt nemoki, cigaretes gadini“. Dar prieš akimirką rankose cigaretė buvusi kaip mano nepriklausomybės, kietumo ir maišto įrankis staiga tapo ginklu, kuriuo nemokėjau šaudyti.

Žūtbūt reikėjo išmokti normaliai rūkyti. Būtinai. Metodas paprastas -  įtrauki dūmų į burną, o tada turi pagalvoti ar balsu pasakyti giliai įkvėpiant  „Ahhhh, mama ateina!“

Kosulys, ašaros, kol baimė buvo nugalėta ir organizmas nebesipriešino – aš puikiai išmokau šitą savižudybės meną. Po poros metų techniką įvaldžiau taip, kad niekas nebeįsivaizdavo manęs be tarp pirštų grakščiai suspaustos cigaretės. Prisimenu, kaip mus , dar su mokyklinėmis uniformomis skersgatvyje pešančias dūmą aprėkė pro langą išlindusi matrona. „Gyvatės, nerūkykit, būsimos motinos jūs!‘’  O motinystė tada dar asociavosi su ta pačia stora boba ir ant jos palangės žydinčiomis begonijomis ir skalbiniais, ir mūsų pačių motinomis, kurios tuo metu jau nieko nebesuprato apie gyvenimą ir tik trukdė juo džiaugtis, užduodamos pačius kvailiausius klausimus (Ar paruošei pamokas? Ar pavalgei?). O mes gi buvome mergaitės trumpais sijonėliais, kuprines jau iškeitusios į lakinius rankinukus ir planavome niekada nepasenti.

„Tau labai tinka“, „Rūkai lyg kino žvaigždė“ – ne kartą jau Londone yra sakę praeiviai. Ir iš tiesų, rūkyti man tiko. Rūkyme yra kažkas seksualaus, pasyviai agresyvaus, išlaisvinančio.  Ypač moteriai, iš tų laikų, kai ji dar negalėjo mūvėti kelnių. O man? Vis ta pati paaugliška meilė juodai spalvai, dėl kurios garbinami „Sopranai“, Daktarai ir Magdalenos. Kai buvau antrame kurse nuo plaučių vėžio mirė mūsų grupiokas. Į laidotuves nėjau, pati guodžiausi lemtimi – juk jis , amžinatilsį, pats niekada nerūkė – prisidegiau cigaretę.

Išmokau vertinti kartumą – alyvuogės, alus, kava,– šitų vaikai beveik niekada į burną neima, jų skonis dar nesugadintas, nekaltas. O mes gardžiuojamės, gal kad užmuštume kaltės  (prieš save)kartėlį? Rūkymas buvo mano „motinos krūtis“, mano pabėgimas, mano nusiraminimas, būdas susipažinti išėjus laukan iš sausakimšo baro. Rūkymas užpildė tylą veiksmu, ir nepatogias pauzes padarė patogiomis. Rūkymas tarsi išpildė patį gyvenimą – pačiais laimingiausiais momentais, važiuojant automobiliu rudenišku keliu, ir grojant tai dainai – vyšnia ant torto – žiebtuvėlio spragtelėjimas ir dūmo kartumas.

Rūkyti balkone, naktį, kai gatve lekia mašinos, stebėti iš burnos vinguriuojančius pilkus dūmus. Lūdesio džinas, išsisklaido naktyje, taip niekada ir nevirtęs norų pildytoju.

Automobilyje visda privalėjau turėti cigarečių – tai buvo kaip pirmos pagalbos rinkinys, tam atvejui jeigu papulčiau į avariją – negalėjau įsivaizduoti nervingo policijos laukimo be cigaretės tarp pirštų. Jos buvo pradžios ir pabaigos simboliai – paskutinė cigaretė prieš lipant į lėktuvą. Pirma cigaretė išėjus laukan oro uoste. Rytinė su kava, ir vakarinė, su šlepetėmis trypčiojant prie laukujų durų.

Mesti rūkyti? Tai buvo tolygu mesti mąstyti – geriausios mintys gimdavo rūkant. Tai buvo tarsi gyvenimo pauzė – kai nereikia nieko daryti, tik įkvėpti, iškvėpti, ir mintyse dar kartą išgyventi kas buvo, arba kas bus. Kartais rūkydavau atsainiai, tuo pat metu kalbėdama telefonu ir audamasi batus, arba - sukandusi cigaretę dantimis pro lūpų kamputį išpūsdavau dūmus, tuo pat metu viena ranka vartydama kepsnį, kita – teliuskuodama taurę vyno. Kaip dirigentas diriguojantis orkestrui, taip man tobulai paklusdavo cigaretė, samtis, taurė vyno. Pasitikėjimas savimi, lengvumas, atsainumas, raudonų lūpų dažų žymės ant taurės, ant nuorūkos – mano stichija...

Graži moteris gražiai rūko.

Dar viena industrinė iliuzija.

 Ta moteris dvokia. Ir savęs nekenčia. Ir tai neigia.

Aš viską neigiau. Bėgimas į autobusą, lipimas laiptais – uždusdavau. Na ir kas? Rūkyti , tai mąstyti. Graži moteris gražiai rūko.

Kvapas iš burnos? Aš jo niekada nejausdavau, ir šiaip buvau įsitikinusi, kad cigaretės kvepia. Man jos kvepėjo.

Skonis burnoje iš ryto – lyg suvalgius mirusią žiurkę. Liežuvio valiklis – daugybė apnašų, šlykščios, pilkos, baltos.

Oda darėsi vis pilkesnė, o poros plėtėsi, ir vis labiau priminė apelsino žievelę. Kalbu apie veidą, ne celiulitą. Graži moteris gražiai rūko, bet jai reikėjo pudros – vis daugiau, kol nebedrįsau be jos išeiti laukan. Gražios moters niekas nepažintų.

Dantys – nusivalau akmenis, po pusės metų vėl ruda. Dantys pagelto – graži moteris, nebegali raudonai dažytis lūpų...

Londone pradėjau rūkyti sukamą tabaką – pagelto smilius ir didysis pirštas. Na ir kas? Mes juk buvome bohema, varinėjome pseudointelektualius pokalbius prirūkytose virtuvėse, net įdomiausi pokalbiai su dėstytojais vykdavo per pertraukėlę, skverelyje... rūkant.

Savo ateitį planavau pritaikytą rūkymui – tai tokia ne visai sąmoninga neurozė, kai nuolat stengiesi užbėgti įvykiams už akių - ar bus kur nusipirkti cigarečių, ar bus rūkomasis? Pavalgius būtinai reikia parūkyti. Išgėrus kavos. Užmezgus naują pažintį. Susinervinus. Pasimylėjus. Išgėrus vyno. Vairuojant. Parke ant suoliuko. Paplūdimy, tik išlipus iš vandens.  Rūkyti reiškė kvėpuoti.

Kiekvieną žiemą bronchitas, kosulys, spjaudymasis skrepliais – graži moteris gražiai rūko. Negražiai serga – bet niekas nemato.

Mesti rūkyti? Niekada šito net neplanavau, visada buvau rūkymo šalininkė, ir mintyse gyvenimo planą dėliojausi taip – mesiu porai metų, tik kol pastosiu. Prieš keletą metų vienas žmogus labai nuoširdžiai bandė mane priversti mesti rūkyti. Tada, vien norėdama jam įtikti, numažinau savo rūkymą iki penkių cigarečių per dieną. Bet vis tiek vaidinau amžiną agoniją, ir reikalavau, kad žmogelis tučtuojau nupirktų man Nicorete kramtomos gumos ir pleistrų – „aš negaliu, aš dūstu“ sakiau. Jis nuvažiavo į vaistinę, o ten jam pasakė „jei ji galėjo taip drastiškai sumažinti cigarečių kiekį be jokių papildų, tai gali ir visai mesti – jos kūnas dar nėra priklausomas“ Tada tik nusijuokiau nustebusi ir apsidžiaugusi, kad gali būti taip lengva – ir toliau sau rūkiau. Dar penkerius metus.

Dešimt metų rūkiau – šitiek laiko prireikė suvokti sąvokos „vidinis grožis“ reikšmę. Tai – ne poezija gimstanti prirūkytoje virtuvėje, bet daug paprasčiau. Tai - gražūs ir sveiki organai, balti plaučiai, raudonas kraujas nešiojantis deguonį, rožinis liežuvis, balti akių obuoliai. Rūkantis žmogus – tai sergantis gyvūnas, kuris nemyli savęs nei iš išorės, nei išvidaus, bet viską neigdamas perka balinančią dantų pastą.

Aš bijojau mesti rūkyti, nes bijojau tiesiog būti. Ko reikės griebtis? Kuo užpildyti buitines pauzes? Egzistencinį nerimą?

Mūsų kūnai priklausomi mažiau nei mūsų mintys. Net po dešimties metų sunkaus rūkymo, buvo tūkstantį kartų lengviau, nei tikėjausi. Organizmas nekvailas, vis tik rūkymas yra nuodas, bet ne heroinas. Neįtikėtinaii greitai abstinencijos periodas virsta nuoširdžiu džiaugsmu „ačiū, kad manęs nenuodiji“ .  Yra daug metodų, technikų, knygų, ir tikiu, kad skirtingiems žmonėms jie veikia skirtingai. Kaip ir kiekvienoje užduotyje, čia svarbiausia - nuoširdi vidinė motyvacija. Neneigti, nesipriešinti užklumpančiam jausmui – pripažinti tai , kas vyksta, stebėti mintis.

Mesti rūkyti yra labai lengva. Sunku tiems – kas nenori.

Mesti rūkyti yra labai gera. Bėgti į autobusą, kopti į kalnus, užuosti keisčiausius seniai pamirštus kvapus.

Metus rūkyti yra labai gėda.

Iš dainos žodžių neišmesi,  bet iš burnos cigaretę... tfū! – ir viskas - nereikia kartoti tris kartus.

******

Kaip buvusi rūkalė, galiu pasidalinti keletu baimių ir patarimų:

Krizė trunka vos kelias dienas. VOS KELIAS DIENAS. Tomis dienomis aš sau žadėjau – šiandien nerūkysiu, o rytoj jau sau leisiu. Ir taip kas dieną, kol tiesiog pamiršau norą rūkyti.  Saviapgaulės mechanizmai kartais labai naudingi.

Metus rūkyti egzistencinis nerimas sumažėja. Jis pakeičiamas vaikišku pasididžiavimu savimi „aš galiu!”. Juk „tam, kas nugali save, nereikia nugalėti kitų“.

Baimė priaugti svorio. – Svoris auga nuo maisto, ne nuo oro. Metus rūkyti man keletą dienų žvėriškai norėjosi saldumynų. Tik keletą dienų, o vėliau priešingai – valgyti norisi mažiau, nes nereikia užmušinėti cigarečių kartumo burnoje.

Baimė išgerti alkoholio. – Porą savaičių vengiau kavos, alkoholio ir bet ko, kas asocijuojasi su rūkymu. Išgėrusi vyno – nerūkiau, ir – siurprizas – ryte neskaudėjo galvos. Metus rūkyti nebūna/ sumažėja pagirios.

Baimė susinervinti. – Metus rūkyti, atrodo, ir nervina viskas mažiau... Nors jau nestigo nei stresinių situacijų, nei traumų, nerūkiau, nes metusi rūkyti pagalvoju apie meilę ir pagarbą sau ir iš karto jaučiuosi tvirtesnė, ramesnė. Rūkantis žmogus savęs nemyli, savęs negerbia, ir yra lengvai išmušamas iš vėžių. Aš visa tai anksčiau neigiau, kol vieną dieną tfū ir praregėjau. Labai nuoširdžiai visiems rūkaliams smirdaliams to linkiu – nesmirdėti :))) . O jeigu perskaitę susinervinote ir dabar einate parūkyti - nepykit ant savęs už tai. Atleiskit sau. Nesipriešinkit.