Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Roma

Mano vardas Roma. Aš užaugau žysdama vilkės krūtį, todėl naktimis kaukiu į mėnulį. Niekas manimi netiki, arba sako praeis, kaip praeina spuogai, pirma meilė ir kitos gyvenimo krizės. Aš užaugau ieškodama grybų ir verdama ant smilgų žemuoges, naktimis rinkdavau jonvabalius iš laumių plaukų. Bet niekas manimi netiki. „Praeis...“ kartoja praeidami. Aš pagimdžiau. Kaukiau iš skausmo, kai į pasaulį atėjo septyniolika eilėraščių. Tokie banalūs, apie lempas danguje, žvaigždes lubose ir kitus gyvenimo šviesulius. „Gegutė“ sako praeidami, nes aš nemyliu savo vaikų. Kartais, kai niekas nemato, užsidarau vonioje ir spoksau į juodulius ant nosies, suspaudus jie ištrykšta geltonais kirminais. Kirmiju kaip grybas. „Šlykštu“ sako praeidami. „Žmogus“ sakau, ir toliau spoksau į veidrodį. Ant kojų, tarp kojų, ant galvos – žolė. Želia netręšiama, dievaži. „Susišukuok“ sako praeidami, bet ar kas nors matė susivėlusią pievą? „Pievose gyvena erkės“ sako neužeidami, ir pjauna, skuta, rauna, purškia, glotnina. Tada sako „paliesk“. Lietė jie ir mane, praeidami. Vieni atsargiai, kiti drąsiai šoko į krūmus, visą naktį klaidžiojo po mano pievas, kol nuo rasos atvėso jų pėdos. Juokiausi, tada. „Pasiklysi“ sakiau. O jie manė kad verkiu. O aš tik rasojau, kaip aprasoja vonios veidrodžiai po karšto dušo. Jie nustemba išgirdę, kad aš turiu vonią, ir šaldytuvą, po pietų geriu kavą ir ieškau įdomių paveiksliukų laikraščiuose. „Tai kodėl kauki į mėnulį?“ – nesupranta praeidami. Man gaila vėjo, nes jis nevaikšto kiaurai sienų. Bet jie nesupras, praeidami. Todėl sakau, kad baisiai myliu vyrą, kuris nerašo man laiškų. Ir jie supratingai linkčioja galvas, ir pasakoja man istorijas apie tuos kurie nerašo jiems laiškų. „O tu jam paskambink“ sakė viena, praeidama. Aš nuėjau į paštą, akis pražiūrėjau, bet Vėjas kažkodėl neįtrauktas į telefonų knygą. „Turbūt kitam mieste“, nusprendžiau. O tada atėjo vasara, mano vėjas lakstė paskui pienių pūkus, „užeik“ kvietė kažkieno pieva. „Neturiu laiko“ – atsakiau praeidama. Dar neradau laiko, bet kiekvieną kartą atvykusi į naują miestą pirmiausia patikrinu telefonų knygą. 


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...