Išlupčiau
jam akis ir sumaitinčiau nevirtas. Tada pasiimčiau didelį kūjį ir sulaužyčiau
koją. Gal net – abi... Šiandien pati save išgąsdinau siaubingu keršto troškimu,
kuris atsirado taip pat spontaniškai, kaip ir netikėtai prasiveržusi rauda. Pas
mus nelaimė – kam, kas, už ką – dabar jau nebesvarbu. Atsimenat tą filmuką
„Rytų Europos Marozų Mokykla?“ Kai
mokina priešininku pasirinkti silpnesnį, arba iš vis geriausia – spardyti
gulintį? Tada juokiausi iš „bachūrų“ minkšablauzdiškumo, bet, gal ir gerai, kad
iki šiol gyvenau tokiame laimingame rožiniame burbule, ir naiviai maniau:
šitaip nebūna. Ne čia, ne pas mus, gal nebent filme ar kokiam Afganistane. Negi
kas nors galėtų gulinčiam berniukui, kuriam jau sulaužyta koja, spardyti galvą?
Lūžęs žandikaulis sugis, bet košmarai sapnuosis ilgai.
Žodžiai
man dabar nesidelioja. O rašau, ne tam, kad pavaišinčiau svetimom bėdom, ir
nedramatizuodama, bet kad pasidalinčiau man atsiųsta pamoka, kurios aš vis
nesugebu išmokti. Nepaisant humanistinių įsitikinimų, nemeluosiu, vis tiek
noriu, kad tiems blogiečiams labai skaudėtų, ir teapsaugo juos dievas, jei
atsidurtų viename kambaryje su manimi ir aštriais daiktais... „Mokslininkų
teigimu“ spontaniškas, nevaldomas pykčio impulsas tetrunka devyniasdešimt
sekundžių – turbūt tiek užtenka nušauti žmonos lovoje aptiktą meilužį. Tačiau
po pusantros minutės tai jau nebe fiziologinis pyktis, bet sąmoningas
pasirinkimas – siusti ar ne.
Atleisti
šiandien man atrodo pati sunkiausia užduotis. Atleisti, ne tada, kai to norisi,
nes pati žinau, kad kipišas buvo kvailas, ir dabar susitikus akimis jau ima
juokas. Ne tada, kai giliai širdy žinau, kad esu pati kalta, ir tik iš principo
apsimetu pykstančia. Ne tada, kai atleidžiu nepatikimai bičiulei intrigantei,
nes su ja tūsintis smagiau nei pyktis. Atleisti, ne dėl to, kad Kalėdos,
Velykos, ar man šiaip labai gera nuotaika ir „pramušė ant gerumo“. Atleisti
tada, kai to labai nenoriu, ir praktiškai – negaliu. Aš dar taip neišmokau, ir
tai yra mano viso gyvenimo pamoka.
Tiems
„marozams“ norėjau sulaužyti kojas, nes „kaip jie gali spardyti gulintį
žmogų?!??“ Lyg „marozas“ būtų ne žmogus, ir jam skaudėtų mažiau. Dabar
prisimenu jo šventenybės Dalailamos žodžius, kad kiekvieną žmogų lengviau
mylėti suprantant, kad jis irgi tik nori būti laimingas... Pasakymai „sunki
vaikystė“ ir „išsilavinimo stoka“ vemti verčia, ir niekuo neguodžia, bet viskas
rodosi kitaip žiūrint „vienas žmogus – tragedija, tūkstantis – statistika“
kampu. „Marozas“ greičiausiai užaugo šūdiname rajone, jo namo laiptinėje
prispjaudyta saulėgrąžų lukštų, o tėvai niekada nesivedė į teatrą. Marozas
neskaitė knygų, nekaltybę prarado dvylikos, tuo pat metu kaip ir pradėjo
rūkyti, o „makles suka“ nuo keturiolikos. Tačiau didžiausia nelaimė yra ne jo
aplinka, bet tai, kad gimė vyru. Lytis marozų tarpe tai ne fiziologija, bet
nuolatinis socialinis spaudimas įrodyti, kad esi „vyras“. Lyg turėdamas
paneigti savo moterišką chromosomos pusę, vyriškumas dažniausiai susijęs ne su
buvimu kažkuo, bet moteriškumo neigimu. Tu negali būti silpnas, jautrus,
gailestingas, emocionalus, kūrybingas, meniškas, negali verkti, dainuoti,
niūniuoti, gaminti maistą, plauti indus, bijoti (greičio, aukščio, skausmo).
Pati labai gerai atsimenu senamiesčio kieme dažnai skambėdavusį raginimą „Tu
ką, ne bachūras, ble...? Apsimyžęs?“ Marozo cool viršūnė yra „Greiti ir įsiutę“
arba „Sopranai“, o grožio etalonai randami „one.lt“ mergaičių nuotraukose. Ir tik
jau nereikia sakyti, kad toks socialinis gyvulys „marozas“ yra tik pas mus, o
„užsienyje žmonės šypsosi“. Šitą vyriškumo stigmą nešioja daugybė šalių – tiek
rytų Europoje, tiek visame pasaulyje nuo Meksikos iki Sicilijos. Nesidairant
nei už sienų nei pro langus, ir nieko nebadant pirštais, dabar galvoju, kad tai
yra ir mano socialinė atsakomybė. Ar ką nors kada nors padariau, kad pakeisčiau
šitą mačo pasaulį, ar savo giliomis iškirptėmis tik pataikauju jų skoniui?
Nemeluosiu
– dar neatleidau, negaliu, dar pykstu. Bet sąžiningai viešai pasižadu per šitas
Kalėdas kontempliuoti atleidimą, užuot svajojusi apie kerštą. Nes „Akis už akį
politika padarys visą pasaulį aklu“ taip ar kažkaip panašiai sakė Gandis.
Dabar, jau nusiraminau, galvoju kaip idealiame pasaulyje būtų vykdoma kalėdinė
„išgelbėk Marozą“ akcija? Man vis dar sunku patikėti, kad tie gyvuliai turi
sielas – bet turi.
Komentarai
Rašyti komentarą