Akcija ''išgelbėk marozą"

Išlupčiau jam akis ir sumaitinčiau nevirtas. Tada pasiimčiau didelį kūjį ir sulaužyčiau koją. Gal net – abi... Šiandien pati save išgąsdinau siaubingu keršto troškimu, kuris atsirado taip pat spontaniškai, kaip ir netikėtai prasiveržusi rauda. Pas mus nelaimė – kam, kas, už ką – dabar jau nebesvarbu. Atsimenat tą filmuką „Rytų Europos Marozų Mokykla?“  Kai mokina priešininku pasirinkti silpnesnį, arba iš vis geriausia – spardyti gulintį? Tada juokiausi iš „bachūrų“ minkšablauzdiškumo, bet, gal ir gerai, kad iki šiol gyvenau tokiame laimingame rožiniame burbule, ir naiviai maniau: šitaip nebūna. Ne čia, ne pas mus, gal nebent filme ar kokiam Afganistane. Negi kas nors galėtų gulinčiam berniukui, kuriam jau sulaužyta koja, spardyti galvą? Lūžęs žandikaulis sugis, bet košmarai sapnuosis ilgai.

Žodžiai man dabar nesidelioja. O rašau, ne tam, kad pavaišinčiau svetimom bėdom, ir nedramatizuodama, bet kad pasidalinčiau man atsiųsta pamoka, kurios aš vis nesugebu išmokti. Nepaisant humanistinių įsitikinimų, nemeluosiu, vis tiek noriu, kad tiems blogiečiams labai skaudėtų, ir teapsaugo juos dievas, jei atsidurtų viename kambaryje su manimi ir aštriais daiktais... „Mokslininkų teigimu“ spontaniškas, nevaldomas pykčio impulsas tetrunka devyniasdešimt sekundžių – turbūt tiek užtenka nušauti žmonos lovoje aptiktą meilužį. Tačiau po pusantros minutės tai jau nebe fiziologinis pyktis, bet sąmoningas pasirinkimas – siusti ar ne.

Atleisti šiandien man atrodo pati sunkiausia užduotis. Atleisti, ne tada, kai to norisi, nes pati žinau, kad kipišas buvo kvailas, ir dabar susitikus akimis jau ima juokas. Ne tada, kai giliai širdy žinau, kad esu pati kalta, ir tik iš principo apsimetu pykstančia. Ne tada, kai atleidžiu nepatikimai bičiulei intrigantei, nes su ja tūsintis smagiau nei pyktis. Atleisti, ne dėl to, kad Kalėdos, Velykos, ar man šiaip labai gera nuotaika ir „pramušė ant gerumo“. Atleisti tada, kai to labai nenoriu, ir praktiškai – negaliu. Aš dar taip neišmokau, ir tai yra mano viso gyvenimo pamoka.

Tiems „marozams“ norėjau sulaužyti kojas, nes „kaip jie gali spardyti gulintį žmogų?!??“ Lyg „marozas“ būtų ne žmogus, ir jam skaudėtų mažiau. Dabar prisimenu jo šventenybės Dalailamos žodžius, kad kiekvieną žmogų lengviau mylėti suprantant, kad jis irgi tik nori būti laimingas... Pasakymai „sunki vaikystė“ ir „išsilavinimo stoka“ vemti verčia, ir niekuo neguodžia, bet viskas rodosi kitaip žiūrint „vienas žmogus – tragedija, tūkstantis – statistika“ kampu. „Marozas“ greičiausiai užaugo šūdiname rajone, jo namo laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų lukštų, o tėvai niekada nesivedė į teatrą. Marozas neskaitė knygų, nekaltybę prarado dvylikos, tuo pat metu kaip ir pradėjo rūkyti, o „makles suka“ nuo keturiolikos. Tačiau didžiausia nelaimė yra ne jo aplinka, bet tai, kad gimė vyru. Lytis marozų tarpe tai ne fiziologija, bet nuolatinis socialinis spaudimas įrodyti, kad esi „vyras“. Lyg turėdamas paneigti savo moterišką chromosomos pusę, vyriškumas dažniausiai susijęs ne su buvimu kažkuo, bet moteriškumo neigimu. Tu negali būti silpnas, jautrus, gailestingas, emocionalus, kūrybingas, meniškas, negali verkti, dainuoti, niūniuoti, gaminti maistą, plauti indus, bijoti (greičio, aukščio, skausmo). Pati labai gerai atsimenu senamiesčio kieme dažnai skambėdavusį raginimą „Tu ką, ne bachūras, ble...? Apsimyžęs?“ Marozo cool viršūnė yra „Greiti ir įsiutę“ arba „Sopranai“, o grožio etalonai randami „one.lt“ mergaičių nuotraukose. Ir tik jau nereikia sakyti, kad toks socialinis gyvulys „marozas“ yra tik pas mus, o „užsienyje žmonės šypsosi“. Šitą vyriškumo stigmą nešioja daugybė šalių – tiek rytų Europoje, tiek visame pasaulyje nuo Meksikos iki Sicilijos. Nesidairant nei už sienų nei pro langus, ir nieko nebadant pirštais, dabar galvoju, kad tai yra ir mano socialinė atsakomybė. Ar ką nors kada nors padariau, kad pakeisčiau šitą mačo pasaulį, ar savo giliomis iškirptėmis tik pataikauju jų skoniui?

Nemeluosiu – dar neatleidau, negaliu, dar pykstu. Bet sąžiningai viešai pasižadu per šitas Kalėdas kontempliuoti atleidimą, užuot svajojusi apie kerštą. Nes „Akis už akį politika padarys visą pasaulį aklu“ taip ar kažkaip panašiai sakė Gandis. Dabar, jau nusiraminau, galvoju kaip idealiame pasaulyje būtų vykdoma kalėdinė „išgelbėk Marozą“ akcija? Man vis dar sunku patikėti, kad tie gyvuliai turi sielas – bet turi.