Megapoliai, šližikai, aguonos, Marijonas

Kartais atrodo man nereikėjo išvažiuoti, reikėjo pasilikti ir saugoti namus ir jų veidus – kad nepasentų, nesiraukšlėtų. Likusi šalia vien savo žvilgsniu nebūčiau leidusi sienon įsimesti pelėsiui, knygas apgulti dulkėms, mano orchidėjos niekada nebūtų nuvytusios. O kaimynų vaikai vistiek užaugo, dabar apie mane sako „teta“. Aš jiems neleisčiau, parodyčiau kad va ten už namo pati su kreida ant sienų paišiau, kartą buvau net užrašiusi „fuck you“ (nežinau kam skyriau ir ką reiškė, bet viskas buvo cool), o kitą kartą su purškiamais dažais apipavidalindama savo „meną“ nupurškiau sieną. 

Prieš Kalėdas mama labai neišradingai paslėpdavo dovanas, beveik visada ten pat – miegamojo spintos viršutinėje lentynoje. Ji išeina į darbą o aš pasilipusi ant kėdės išsitraukiu Barbiną (tik vėliau sužinojau – Keną) ir net neišpakavusi iš dėžutės su juo žaidžiu – eidavom pas barbės arbatos gerti, barbės labai džiaugdavosi, apsirengdavo gražiausias suknias ir aiškiai konkuruodavo (nežinau kodėl turėjau per dešimt barbių, bet užgyvenau tik du barbinus). Ir man to visiškai užteko – barbino plastiko pakuotėje, beveik kaip mažajam princui avies dėžutėje, bet man pasisekė labiau – aš mačiau ir jo veidą ir drabužius, o Kalėdos buvo ta diena, kai turėsiu vaidinti prieš mamą nustebusią kaip ir barbės apsimesti, kad tik dabar susipažino su nauju draugu. 

O vis tiek laukdavau, skaičiuodavau dienas vakarais lukštendama šokoladukus iš advento kalendoriaus, ir su pusbroliu regzdama planus, kaip šiemet pričiupsime Kalėdų senį – mes juo vis tiek tikėjome! Jau būdavau įpratusi nuolat įsidurti į ant žemės pabirusius eglės spyglius ir dažnai paberta nuo mandarinų, kai tą stebuklingą vakarą nedaug per dieną pavalgę važiuodavome pas senelius... Matai, raganos kaulai žvilga sniege? Matai? Kūčių vakarą gatvėse tamsu ir tuščia, tik čiuža sniegas po kojomis, o tėvai neša čežančius plastikinius maišus, paduoda močiutei reikšmingai susižvalo ir mes sėdame prie stalo. Moterys ten dažniausiai apsiverkdavo, tik dabar suprantu kodėl – ir dėl tų, kas susirinko, ir dėl tų, kurių vieta likdavo tuščia, bet akys vis krypdavo į švarią lėkštę ir padėtą plotkelę. Amžinatilsį viešpatie duok mirusiems... Su kuo tie blyneliai, močiute? Su grybais, šitie su riešutais... Ir amžini raginimai įsidėti silkutės, kurią užgerdavom kisieliumi ir jau dairydavomės į langus nekantriai, po stalu tabaluodami kojomis, paslapčia šluostydamiesi rankas į baltą staltiesę. Kur jis?

 Ir dabar nežinau, kaip jie išsmukdavo, bet kažkas, matyt, būdavo ištrūkęs laukan – vos mums pavalgius pasigirsdavo beldimas į apšerkšnijusį svetainės langą, o jei būdavome vikrūs kartais dar pavykdavo pamatyti baltą kepurės bumbulą ar chalato skverną. Tada šokdavome nuo stalo spiegdami „Kalėdų senis!“, kartais net kokia lėkštutė bebėgant suduždavo, o senio niekada ir nepagavome  - mes laukan, o ten tik pėdos matyti, tokios didelės, gilios, ir sniegas blizga, pirštukus kanda šaltukas, apšerkšnija šnervės ir iš kambario jau girdėti „vaikai, pažiūrėkit, jau po egle paliko!“ Susirinkdavome visi prie eglės, kuri tada siekdavo lubas, nukabinėta skirtingais žaisliukais – ir matrioškos, ir zuikučiai, ir obuoliukai, nebuvo dviejų vienodų, bet mums nerūpėjo žaisliukai, tik paketai su užrašytais vardais. Gavę kalnus dovanų lyg detektyvai susižvalgydavome tarpusavyje, nes beveik visada žinojome, kurios dovanos pirktos tėvų, o kurios nematytos, aiškiai paties senio paliktos. Kartais tas senis atnešdavo šaunių daiktų, kartais nusivažiuodavo, ypač atnešęs drabužių ar batus, kuriuos vangiai pasimatavę bėgdavome ŽAISTI.

Baigsis katino dienos, vaikeli, - liūdnai sakė močiutė ir tada nors neabejojau esanti katinėlis, niekaip negalėjau patikėti, kad labai blogai kai prasideda „gyvenimas“. Man nereikėjo išvažiuoti. Atsikrausčiusi jaunamartė liepė nukirsti kriaušę, kad būtų vietos priestatui. Mirė prosenėlė ir ant stalo atsirado šnapso. Pastipo šuva. Kaimynų Marė susilaukė dešimto vaiko ir vėl atidavė į vaikų namus. Seneliui iškrito priekinis dantis. O mes vis tiek laukdavome – dabar jau patys pirkdami dovanėles, dienomis žiūrėdami „Vienas namuose“ ir „Bethovenas“, kuopdami namus, iš pradžių į čerkutę mirkydavome pirščiuką, vėliau pašiepdami vieni kitus, kad nuo vyno nusidažė dantys. „Išdalinau savo  liūdesį džiaugsmą ir nerimą...“ senelis turėjo kasetinį magnetofoną. „Mažyte mano – tu šiąnakt nuostabi“ – galvojau, kad Vyšniausko daina tai ir tėčio daina man – juk buvau mažytė ir nuostabi, kol vieną dieną sutikus bernioko žvilgsnį man iškaito skruostai – tada kojos ant kėdės jau nebetabalavo, bet vis tiek atrodė nesiekė žemės. Man nereikėjo išvažiuoti.

Megapoliai sprogdina naktį Kalėdų šviesomis – girliandomis puošti žibintai, šokantys seniai besmegeniai ir dirbtinis sniegas elegantiškai krintantis and Regent street‘o praeivių pečių. Mums mažutėliams nereikia fejerverkų – tik šližikų ir aguonpienio, kad sapnas būtų gilesnis. Londonas, Niujorkas, Paryžius – visur džinglina tie patys džingl belsai, bokštai raižo dangų kuriame dėl smogo nesimato žvaigždžių, paštininkai tempia sunkius krepšius, o Maximoje Marijonas dainuoja, kad ant gerumo pramuš, ir pramuša – tik kitą dieną būna kažko liūdna, kažko tuščia, kažko trūksta žiūrint į suglamžytą dovanų popierių. „Keliauti su viltimi kartais yra geriau nei atvykti“.

Linkiu būti laukime, o ne atsiminimuos ar dienoje, kuri vieną dieną ateis, nes ji ir praeis – šitaip pažadėta.