Natalija ar Natali?

Vakar į svečius atėjo Natali, kažkodėl visai kitaip ją įsivaizdavau – liekna ir tokiom įkypom akim, kad neliko abejonių - praeitam gyvenime buvo pantera. „Daug apie tave girdėjau“ viena kitai pasakėme choru, o Natali dar patikino, kad amžiumi galėtų būti man mama. Mano sugrįžtuvių Londonan proga svetainė buvo užversta dvylika „Sainsburys“ maišų maisto. Nežinau, ką jie galvoja, bet galiu įtarti – „jei Lietuvoje laisvalaikiu renka grybus, tai ten badas...“ Maišai taip ir liko sukniubę kampuose, atidariau vyno ir liepiau kviesti kaimynus – juk nesuvalgysiu tiek. Ir atėjo Natali. Ji tapytoja, nors į tokią nepanaši. O kaip turėtų atrodyti tapytoja, kuri už savo paveikslus gauna dešimtis tūkstančių? Su elastiniu apsipūkavusiu golfuku, aptemptais džinsais, ir sportiniais bateliais, kažkodėl nenorėjo nusiauti. Žiūrėdama į jos paveikslus jau negaliu sakyti „ir aš taip nupaišyčiau“, tačiau nepribloškia genialumu, paveikslai kaip paveikslai, be skausmo, be stebuklo... 

„Po šitiek nugyventų metų Anglijoje aš galėčiau gražiausiai kalbėti angliškai, bet dabar man patinka mano rusiškas akcentas, supranti? Aš žmonėms atrodau egzotiška, dailininkė iš Rusijos, o ne šiaip dailininkė. Iš Sankt Peterburgo!” Amžinas klausimas, kiek tavyje iš tiesų yra genijaus, jei tavęs niekas nesupranta (net kiti genijai)? Istorijos apie tapytojus dvidešimtųjų Paryžiuje, amžiais prasiskolinusius, prasigėrusius, numyluotus sifilitikių pozuotojų. Apie rašytojus, knapsinčius prie žvakės priplėkusiame kambaryje, „džiova“ sako gydytojas. Arba „astma“. Ir viso gero, ir tik vėliau žmonės sako „jis pralenkė savo laiką“ ir net už eskizą moka šimtus tūkstančių. Natali darbai neatsidurs muziejuose, ji ir nepretenduoja į genialumą, jai ir nereikia, juk viskas paprasta – tapyti moka, kaip ir gerai leisti laiką. Ji tapo žmonių ego – jų portretus, kurie vėliau įkalinti paauksintuose rėmuose pakimba virš židinių, sofų ir miegamųjų lovų. Bet svarbiausia, aiškina Natali jau truputį įkaušusi, (pasibaigė vynas, atsidarėme prosecco) svarbiausia, sako, parduoti truputį savo sielos. „Ne mano darbai kalba už mane, bet aš kalbu už savo darbus.“ Feisbukas, tviteris, blog‘as. Papasakoti, ką valgai, ką matai aplinkui, kokie nuostabūs menininkai tavo draugai. Sukurti mitą. Įkelti nuotrauką – „svarbiausia rodyti vyrams papus!“ – jos juokas skardus, o mes ir nežinom, ji čia rimtai ar juokais. Papų nesimato, tik dažais ištepti pirštai ir butas Hampsteade žemę siekiančiais langais. „Aš viską pati. Tik niekada nevaidinau didžios nesuprastos menininkės, bet dirbau.“

Tai jeigu menas vardan meno, menas iš idėjos, menas iš širdies (kad ir banalus, lyg tarnaitės laiškas šeimininkui) – man visada atrodė, kad reklama meną daro vulgariu. Bet čia turbūt pati šoku į užburtą ratą, tikėdama, kad menininkas privalo gyventi egzistencinėje kančioje, truputį nepavalgęs, truputį per daug įkaušęs, išsiblaškęs, liesas. O pamačiusi nutukusį raudonskruostį, ar blynus kepančią moterį sportiniu kostiumu iškarto įtariu farsą – menas negali kvepėti nei kaitintu aliejumi nei „Hugo boss“.

Natali fb profilyje neradau nei vienos nuotraukos su džinsais. „Parduoti truputį sielos. Visai nedaug, tik tiek, kad jie patikėtų...“