Valytoja iš Saint Helenos

Kol eteris užterštas kalėdinėmis eglutėmis ir bumbulais, aš pabūsiu Grinčas ir papasakosiu istoriją apie šaunuolę valytoją. Jei būčiau tikra, kad tikiu karma (bet nesu – vienintelė įtikinusi mintis buvo Dekarto), tai sakyčiau, kad manoji (karma) yra „sėdėk namie, brangioji, viskas pas tave savaime ateis“. Kol į pašto dėžutę ir skaipą labai atkakliai braunasi bilietas į Havajus, į duris pabeldžia Karen. Maloni moteris, įdomaus gymio, nesuprasi ar indė ar juodaodė, ir akcentas negirdėtas. „Iš Saint Helenos“ sako, o aš vis tiek tris kartus turėjau akis išpūtusi klausti „kur kur?“ Geriausios geopolitikos pamokos – tai sutikti žmonės. Pavyzdžiui, dabar ir naktį prikelta parodyčiau žemėlapyje Naująją Kaledoniją, kur ne amžinos Kalėdos, bet gyvena mano miela bičiulė Mari. Toji Mari įsitikinusi, kad Kaledonija tai rojus, ten sau ramiai būna, tuo tarpu Karen Šventos Elenos salą paliko prieš dvidešimt penkerius metus. „Kai atplaukėme į Londoną, man buvo devyniolika...“ pasakoja Karen. Laivu, tik su mama, laimės ieškoti. Karen dirbo valytoja, ir spėju, į savo darbą žiūrėjo labai rimtai, o gal kaip tik šlavė didžiules sales su šluotkočiu šokdama valsus ar „tautinius“ Santa Helenos šokius, o gal aš eilinį kartą viską romantizuoju – nežinau. Bet Karen teigimu, netrukus ji prisišlavė iki turtingųjų ir garsiųjų. „Dirbau net Britų karališkajai šeimai, bet jie mokėjo mažiau už Saudo Arabijos aristokratiją, taigi pagalvojau – niekada nereikia nuleisti kartelės. Net jei tai karališkoji šeima – atsisakiau“. Šv. Elena yra mažytė sala Atlanto vandenyne, vis dar priklausanti Jungtinei karalystei. Viena labiausiai izoliuotų pasaulio vietų, kur gyvena 2455 žmonės, yra du internetiniai vietos laikraščiai, kadaise buvo ištremtas ir mirė Napoleonas, o prieš dvidešimt penkerius metus iš Šv. Helenos į Londoną atkakusi Karen įkūrė sėkmingą savo valymų paslaugų įmonę. Kai Karen šypsosi jos skruostuose randasi gilios duobutės, o ji visa pati švyti, pasakoja savo istoriją su pelnytu pasididžiavimu.

„Gyvenimas žavingas!“ sako Karen, nors vėliau išsikalbėjus prisipažįsta, kad brandžiame amžiuje netikėtai atsiradus mažai dukrytei, buvo sunku susitaikyti su pokyčiais. Karen - mano dienos fėja, kuri pasakodama apie savo keliones ir darbus nuramino, kad „viskas OK gimdyti po trisdešimt penkerių“, kurios sugrįžtant ryt lauksiu užkaitusi arbatos, ir jei tai būtų pasaka, moralą, kaip priklauso, nuspėtume iš anksto: ką darai, daryk gerai. Net jeigu šluoji grindis.