Ant stalo, žiūrint į lubas

Guldamasi ant operacinio stalo jaučiausi kaip Melniko „storė“, nužmoginta lyg gabalėlis mėsos kuris verčiau nekalbėtų – vis tiek jam niekas neatakys. Ypač nemalonus tas vaikinas, kuris stumdo mėsas (žmones) nuo palatos iki operacinės, nežinau kaip jis vadinasi? Anglijoje „porteris“ o Lietuvoje tai pavadinčiau „gružčiku“, nes man tirtančiai iš baimės ir bandančiai su juo juokauti, kad pačiai būtų smagiau, jis atsakė tik svirdulišku lūpos kampučio timptelėjimu. Grrrrr... Geležinei lovai dardant šaltu ligoninės koridoriumi mačiau tik lubas, sutrūkinėjusias, išlietas geltonomis dėmėmis, ir nežinau ko drebėjau labiau – iš baimės ar šalčio? Šalta, skundžiausi Svirduliui, nuoga uždengta tik žalia paklode, bet sutikusi jo žvilgsnį verčiau žiūrėjau į lubas. „Galvok apie mažus mielus šuniukus, apie Kalėdinio popieriaus čežėjimą, apie jogos institute OM giedantį mokytoją...“ labai laukiau injekcijos, sakė leis į kaklą ir ieškos nervo, bet tada man buvo visiškai nesvarbu, nes labiau nei fizinio skausmo bijojau realybės – skalpelių, gyslų, kaulų, šlykščių garsų, visko kas paneigia mano dvasišką esybę ir net tauriausiam žodžiui nuleidžia kraują. „Ir tapo kūnu...“ Suleiskite man vaistų, apsvaiginkite, numarinkite mintis – visai kaip tais vakarais, kurių kulminacija tapdavo ne pakštelėjimas bičiuliui į skruostą, bet pirmas gurkšnis vyno. Vienas, du, trys ir aš laiminga, visi kampai nugludinti ir skalpelius galima duoti žaisti net vaikams iki penkių metų. Aš nenoriu matyti nei nuogų kaulų, nei dėmių, nei žinoti kaip veikia mikro bangų krosnelė ar distancinio valdymo pultelis – jūs darykite savo darbus, o aš savo, kas nepatiks – nuskausminsime reklamomis, tepaliukais, spuogų maskuotojais, jei reikės pritemdysime šviesas, išgersime ibuprofenus ir aš toliau rašysiu, nors mano vidinį grožį iš tiesų matė vos vienas žmogus – mano chirurgas. Ar balti kauleliai, ar tamprios gyslelės? Nežinau, bet pargrįžusi namo matyt kažkokio potrauminio šoko ištikta klausiau E. „ar tu kartais savęs gaili?“ Ir jau aišku, ko tikėjausi, bet ji atkirto: niekada.

Kaip tai niekada? „O turėtum“ jau norėjau atšauti, bet E. man paaiškino „juk pati prisidirbau, tai ko gailėtis? Prisiverdu košės, o po to tik įdomiau žiūrėti, kaip išsisuksiu“. Kol vieni kaltina dievus, kiti prisiima sau visą atsakomybę – net dėl „Maximoje“ užgriuvusio stogo, ar naują žalsvą suknutę apdergusio balandžio. Karma, intuicijos nepaisymas ar dabar paplitusi „negatyvių minčių“ diagnozė, aš nežinau, kaip ir iki šiol nežinau man buvo lemta atsirasti ar tai buvo atsitiktinumas? Mano tėvai susipažino bare. Jeigu kiekvieną kartą eidama į barą galvočiau, kad tas išėjimas gali būti kito žmogaus atsiradimo pasekmė... Man šiandien savęs buvo žiauriai gaila, kaip niekada, taip kad net negalėjau verkti – vargšė imigrantė iš Rytų Europos, vos po operacijos tiesiai į darbą, vaje vaje. O tada girdžiu, močiutė dainuoja „nieks kits čia nekalts, mergužėle tu pati, su berneliais trali vali, labai buvai uchvatni“ Nei trali vali, nei bernelių horizonte matyti, visą mėnesį gyvensiu izoliacijoje nuo pasaulio ir tyliai virškinsiu šiandien priimtą sprendimą – dar nežinau, išprotėjau ir mane kas apkerėjo, bet gali būti, kad netrukus siūsiu linkėjimus iš Havajų – ne kaip atostogautoja. Kaip gyventoja. Kur dar geriau, kur manęs nėra?