Atidaviau Indijos "bibliją"

Vakar atidaviau draugei savo kelionių bibliją, nutampytą, nulankstytais kampais, su paraštėse prirašinėtomis pastabomis, paskubomis kavinėje brūkšteltais emailais ir indiškais telefonų numeriais, varnelėmis pažymėtais restoranais, iksiukais – muziejais, žemėlapyje tušinuku suvedžiotas nuvažiuotas kelias traukiniais, punktyrine linija – skrydžiai lėktuvu, kaip tada prieš pat Kalėdas iš Kalkutos į Goa; arba, kai vos spėjau į lėktuvą iš Katmandu į Delį; vos spėjau ir iš Mumbajaus į Bankoką, tada pašokusi naktį pasižiūrėjau į laikrodį, paklaikau, o po aštuonių minučių jau sėdėjau ant galinės taksi sėdynės pro atvirą langą gerdama toksišką Marine Drive molo vandenų orą – tada taksistui pažadėjau sumokėti dvigubai, jeigu suspėsiu į lektuvą. Suspėjau. Sumokėjau.

Dabar truputį gaila buvo jai atiduoti savo knygą – gal geriau laikyti ir glostyti aplamdytus puslapius, kurių beveik kiekvienas jau turi asmeninę istoriją. “Pavydžiu tau Indijos…” sakau draugei, o ji kartais tokia, kaip anglai sako “thick” – tiršta, kartais ne viską iškarto supranta, pakelia savo juodus itališkus antakius ir nustebusi klausia ko gi aš jai pavydžiu, jeigu pati buvusi ten bene šešis kartus, ir daugiau nei metus prasitampiusi po jogos ašramus ir stogo terasų barus?

Pavydžiu jai pirmo karto, jausmo tik išlipus iš lėktuvo stebuklų šalyje; čili pipirų nutvilkyto liežuvio guodžiamo gerokai per saldžiu čiajumi ir to švento turistinio naivumo, kai tiki, kad kiekvienas kobrą krepšyje laikantis tiurbanuotas dėdė yra pats tikriausias burtininkas.

Atidaviau jai “Lonely Planet” knygą ir labai laukiu jos laiško. Esu beveik tikra, kad bus, kaip indai sako, “same same but different…”