Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mano Nastia mano Ukraina

Paskambino draugė iš Ukrainos, pasakoja man kaip jis parašė po pusės metų ir siūlė susitikti, bet ji dabar išdidi ir t.t. Tada aš pasakoju savo ruožtu, o tada prisiminiau. Ei, sakau, o kaip jūsų revoliucija? Nastia sušunka: oi, tu turėtum čia atvažiuoti! Ir kloja istorijas, apie kurias geriau skaityti ar žiūrėti filmus, nei patirti. Dingsta žmonės, išeina į parduotuvę ir negrįžta. Visi jaučiasi sekami. Valdžia samdo treninguotus skustagalvius, išdavikus, kuriems moka 20 eurų per dieną, kad darytų viską blogai ir keltų chaosą. Jie ir daro. “Ir aš sąrašuose“ sako Nastia, ir kad juokiasi. „gavau pranešimą“ sako. Telefonų operatoriai teigia įdiegę sekimo sistemą ir kiekvienas nuėjęs į karštesnį tašką gauna SMS „Gerbiamas abonente, norime pranešti, kad užfiksavome jus esant aktyvioje maidan zonoje“.
„O mano draugas jiems atsakė tokią SMS, - pasakoja Nastia, - kad „jei dar kartą man parašysite visas jūsų pastatas išlėks į orą“. Mes ukrainiečiai į viską žiūrime su humoru. Dabar čia toookia dvasia tvyro, kad net tiršta ore! Žmonės taip susivieniję, kad neįtikėtina, bet išėjęs į gatvę vien iš akių gali pasakyti, kurie su tavimi, o kurie prieš tave, įsivaizduoji? Stebuklai, stebuklai! Tu būtinai turi atvažiuoti į Kijevą! Bet ne dabar.“
Tūkstančio statistika ir vieno tragedija, arba BBC žinios versus asmeninis pokalbis telefonu. Paveikumas garantuotas, nes mano Ukraina turi Nastios veidą.

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...
1 komentaras
Skaityti daugiau