Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ošiantis esfaltas

Pradėsiu nuo lubų, į kurias dabar spoksau, ne užvertusi galvą, bet gulėdama ant nugaros. Lubos grublėtos ir šitoje šviesoje atrodo pilkos. Kairėje jos ribojasi su rudu lango rėmu (tik dabar pamačiau, kad mano miegamojo langas juk nuo žemės iki lubų!), pats langas ašarotas, pro jį matyti lubų spalvos dangus. Bet negrublėtas, nė dėbesiuko, tai nežinau iš kur tas lietus? Krenta taškydamasis į balas ant grindinio (irgi matau pro langą), ten toliau prasideda žolė ir vėjyje taršomi krūmai. Šniokščia pro šalį važiuojančios mašinos. Per lietų visai kitoks lekiančio automobilio garsas, man atrodo, kai sausa jų beveik nesigirdi. Va, dabar ošia lyg atsiritančios bangos. Girdisi iš tolo, artėdama vis garsėja, lėkdama pro pat namus nė nestabteli ir vos pasiekusi kulminaciją ima tilti, tolti, rimti, kol vėl girdisi tik lietus ir kartais springteli radiatorius. Kita mašinų jūros banga nuvilnija asfalto dugnu. Tolsta. Dar viena. Ir kita, va šitaip šššššŠŠŠŠŠšššš, ir kita ššššššŠŠŠŠšššššš. Migdo. Užsnūsčiau, bet bijau, kad ant žemės numesiu kompiuterį. Atsisėsti ir padėti tingiu, todėl knapsiu toliau. Esfalto vaikas, sakė, kartą kai nuvažiavus į Kernavę man prasidėjo šienligė. Tada tėvai pasiūlė užkurti variklį, o man pakvėpuoti pasilenkus prie duslintuvo. Mano tėvas, kai buvo dar vaikas, pats baisiai nustebo kaime pamatęs melžiamą karvę, „aš maniau, pienas iš parduotuvės!...“ aiškino tada nuoširdžiai, o kaimiečiai juokiesi, naivus ponaičiukas, sakė, ir pyko ant jo, kad maivosi kai prašė peilio sasyskai valgyti, „ne restorane esi, ką nemoki su šakute atsignybti?“ Ketvirta miestiečių karta, vadinasi jau daugiau nei šimtas metų nuo žagrės, ir kočėlas mano draugas tik ant popieriaus, istorijose apie miltais apsibarsčiusią Matildą, o jeigu kažką rimtai kočiočiau tai turbūt nufotografuočiau ir kelčiau į feisbuką kaip egzotišką veiksmą. Nekočioju, ir vietoje tešlos minkau mygtukus su raidelėmis. Baltarankė. Betono ir celofano dukra, kurią lyg ošianti jūra migdo pro šalį lekiantys automobiliai, o jeigu dundėdamas pravažiuoja kamazas ar fūra – nė nepabundu. Gi žinau, kad visose jūrose būna audrų. 


žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau