Diagnozė - senmergė

Šiai diagnozei nustatyti būtinas vienintelis simptomas – būti moterimi. Priklausomai nuo geografinės lokacijos – kaime ar mieste – jos amžius vyrauja nuo dvidešimt aštuonerių iki šimto metų. Tiesa iki trisdešimt penkerių jai dar geranoriškai patariama šokti į nuvažiuojančius traukinius, bet vėliau jau smagiai šnabždamasi kad „nėra valčių“, ne tik traukinių.

Kitas būdingas bruožas – dažniausiai įsižeidžia ir pasišiaušia pavadinta senmerge. Nėra ko stebėtis, juk naktį niekas vargšės nesušildo, todėl ir vaikšto moterėlė nuo ryto sustingusiais kaulais, susiraukusi.

Iš esmės senmergės bruožai skirstomi į dvi grafas:

„Todėl IR senmergė“   ir „Todėl KAD senmergė“

Pirmajai priskiriami įgimti moters bruožai. Didelė nosis, žvairokos akys, siauri reprodukcijai netinkami klubai, itin liaunas kaulėtas kūnas (juk vyrai ne šunys) – bet koks „gamybinis brokas“, nepatrauklumas apvaisintojams, be abejonės, nulemia moters senmergystę. Trumpai tariant „negraži, todėl niekas ir neėmė“. 

Bet įsidėmėkite - lygiai toks pat likimas gali ištikti ir gražuoles. Aukšta, didele krūtine, banguotais plaukais, putliomis lūpomis  - „maivėsi, staipėsi ir liko viena“. Mat gražios moterys žino savo vertę ir su bet kuo neprasideda, tačiau laukia ypatingo, turtingo, protingo vyro. Smagiai praspyrusios pirmą tuziną princų gražuolės dažnai susizgrimba, kad po akimis jau įsimetė raukšlių, trisdešimtmetis ne už kalnų, putlioji krūtinė tęžta ir jei žavingoji tučtuojau nepripažįsta savo vystančios gėlės statuso ir nuleidusi kartelę skubiai neįšoka į paskutinį traukinį, na ką gi... „Tokia graži buvo, išranki... todėl ir senmergė“.

Toliau riba tarp „todėl IR..“ bei „todėl KAD...“ ima blankti vos ėmus analizuoti senmergės charakterį. Mat čia jau darosi sudėtinga tiksliai nustatyti, kurie moters būdo bruožai buvo senmergystės priežastis, o kurie – išsivystė kaip pasekmė. Dažniausiai užkliūva polinkis į pedantišką tvarką. Vieni teigia, kad tokia tvarkinguolė neapsikenčia su nešvariomis vyrų kojinėmis, neprisitaiko, „todėl ir ssssss.....“. Kiti prieštarauja sakydami, kad pedantiškumas yra grynai šalutinis senmergystės produktas, mat vienai gyvenančiai moteriai be vyro ir vaikų bepigu palaikyti idealią tvarką. „Jos namuose nė dulkelės ir rankšluosčiai sulankstyti pagal spalvas, na žinai juk todėl kad ssssss......“

Itin svarbus moters šeimyninę padėtį nulemiantis faktorius yra protas – jo neturėtų būti per daug, nes vyrai, kaip žinia, nemėgsta už save gudresnių kompanionų, todėl pernelyg išsilavinusi moteris pasmerkta savo dienas leisti enciklopedijų apsuptyje. Taigi, iš prigimties protinga mergaitė nuo mažumės mokoma slėpti protą ir būti kaklu, gudriai sukiojančiu šeimos galvą, bet jokiu būdu ne pačia galva. Nesugebėjusi nuslėpti savo analitinio mąstymo ir polinkio į racionalią logiką moteris dažnai nuoširdžiai apibūdinama kaip „labai protinga, todėl ir ssss.....“. Nors logiškai mąstant viena gyvenanti netgi kvailoka moteriškaitė ilgainiui gali adaptuotis prie negailestingos aplinkos ir išsiugdyti keletą retų, bet vis gi įmanomų intelekto savybių bei gabumų. Pavyzdžiui, kartais vienišos moterys sugeba sienon įkalti vinį, žiūri futbolą ir net „gaudosi politikoje“, tuo pat metu mokėdamos dar ir dailiai nerti vašeliu – „bepigu jai, aplink lakstytų vaikai, būtų kitaip, juk sssss......“

Droviai raustančios bibliotekininkės, „priplaukusios“ mokytojos, irzlios valstybės tarnautojos, ir kietakaktės įmonių vadovės – karjeros prasme senmergė praktiškai gali tapti bet kuo. Bet ir šiuo atveju moters veikla nėra svarbiausias aspektas, nes jį vis tiek nusveria asmeninės grynai senmergiškos savybės. Kategoriškumas ar aplaidumas, irzlumas ar gera nuotaika, sėdėjimas namuose ar nuolatinės kelionės – viskas regima kaip akivaizdūs gėdingos diagnozės simptomai. Valdingas ir lakoniškas profesinis „Ne“ pašnibždomis komentuojamas „reikia, kad kas ją gerai patvarkytų...“, juk tuomet iš patenkintos moters jau galima, kaip ir dera, tikėtis deminutyvais pagražinto iracionalumo.

Nuovargis, irzlumas, lakoniškumas, prasta nuotaika – dėl visko kaltė suverčiama lytinio gyvenimo trūkumui. Iš tiesų, labiausiai visuomenę dominanti senmergės gyvenimo dalis yra jos lova.

Ar senmergės guli su vyrais? Ar jos niekada nėra jutusios tepaluotų rankų ant savo mergiškų klubų? Velnias žino. Ištekėjusi ar bent sugyventinį turinti moteris, visuomenei nebyliai išpažįsta besidalijanti ne tik bendra skalbinių dėže bet ir guoliu, ilgainiui tampa niekam neįdomi matrona, tuo tarpu senmergės amžiais išlieka tiek traukimo per dantį tiek ir kaimynų smalsumo objektais. Kas jas šildo naktimis, kas įsuka perdegusias elektros lemputes ir tvarko sugedusius čiaupus (ar apmoka santechnikų sąskaitas)? Taigi senmergę, kaip kokią laumę raganą gaubia paslaptis.

Vakaruose terminas „senmergė“ tapo atgyvena dar šešiasdešimtaisiais, kuomet drauge su seksualine revoliucija į pasisėdėjimus ir vakarėlius atkeliavo dar nepažįstama, patraukli ir paslaptinga „vienišė“. Pamažu nuo bendruomeninio gyvenimo pereinant prie individualizmo, moteris gavo vis daugiau laisvės saviraiškai, taigi ir teisę miegoti su kuo panorėjusi. Netrukus masinių medijų dėka pop kultūroje „vienišė“ įgavo itin kontraversišką įvaizdį – viena vertus visus viliojo jos laisvė ir prašmatnumas, tačiau tuo pat metu tokia „palaida“ veikėja kėlė neabejotiną grėsmę jaukiems šeimyniniams lizdams.

Pas mus tiek drabužių, tiek ir socialinės mados atkeliavo kiek vėliau; vienišos (single) moters sąvoka buvo įpūsta tų pačių antifeministinių blizgiųjų žurnalų, rašančių patarimus ne tik apie didįjį „O“ ir receptus gundymo vakarienei, bet ir „vienišės dienoraščius“, kur juodu ant balto išspausdinta – Veronika be reikalo nusiskandino.

Kol senoji karta vis dar mėgaujasi Sssss žodeliu, ir priskiria jai įvairiausius marazmus, „jauna žavi veikli“ taip pat gauna į kailį, paprastai vaizduojama kaip egzotiška, gundanti viliokė, tačiau taip pat laikoma nestabilia, nesaugia, vidinių kompleksų ir neretai valgymo sutrikimų kamuojama persona, dažnai non grata arba pašaipų objektu šeimyniškuose laimingų porų pasisėdėjimuose. Senmergė-vienišė maloniai bendraujanti su ištekėjusių draugių vyrais, jei graži – tai grėsminga kalė, negraži – tai desperatiškai šiaudo besigriebianti.

Ši diagnozė panaši į kaltinimą beprotyste – kuo garsiau rėksi „aš ne beprotis!”, tuo akivaizdesni bus pamišimo įrodymai, - net patys nekalčiausi pomėgiai ir įpročiai traktuojami kaip senmergystės ekstravagancija. Vegetarė pašiepiama, kad jai bepigu šitaip maitintis, nes rūpinasi tik savimi, „pažiūrėtume ką darytų jei vyrui ir vaikams kotletus reikėtų kepti“. Atostogaujanti egzotiškuose kraštuose vienišė įtarinėjama leidžianti už kadro pasislėpusio šiugadiadžio pinigus (nes pati moteris tiek juk neuždirba, o jei uždirba – tai bepigu jai, kai nereikia rūpintis šeima) arba, jei liaudis nusprendžia, kad vis tik joks šiugadiadis jos atostogų neapmokėtų (suprask, senmergė negraži) – tada pasipila priekaištai, kad geriau štai būtų padėjusi brolio vaikams, tėvams, ir apskritai yra savimyla egoistė, va todėl ir sss.....

Net vienišės pavardė yra pats aiškiausias apgailėtinos senmergystės arba palaidūniškumo įrodymas: trisdešimtmetės –ytės ir –aitės mokytojos pašiepiamos net penktokų, bet rykščių neišvengia ir savo pavardę pasikeitusios į ūkišką –ė, - nepaisant ar šis pokytis įvyko dėl vedybinio statuso, ar mėginimo tokio statuso nebuvimą nuslėpti, moteris apkaltinama feminizmu, o feminisčių vyrai juk nemyli, bijo... Va todėl ir sssss....

Anksčiau laikytos kone šventomis doruolėmis į standų kuodą susuktais plaukais, išsipynusios kasas tampa palaidesnėmis už vėjyje beišplaikstančius plaukus, šiuos negailestingai nusirėžusios – demonizuojamos ir kaltinamos vyriškumu vienišės, regis, teturi vieną išeitį – įstoti į pagarbų –ienių klubą, kur net už vieną išsiskyrusią dešimt vyro neluptų duoda. Nes ji tai jau žino, ką reiškia būti moterimi.