Vulkano bezdalai, cunamio sirenos

Drybsau ant sofos, akimirką sutrikusi apsidairau ką kaltinti, bet pasirodo pabezdėjo ne kas kitas, o ugnikalnis. Pro vulkano šonus išsiveržus sieros sulfato junginiams ore tvyro supuvusių kiaušinių kvapas. „Mums pasisekė, kad plutoje yra įtrūkimų. Šitaip pro šonus ugnikalnis nuolat nuleidžia garą, dėkui dievams, niekad taip ir nesprogdamas... Kol kas.“ Mūsų kaimynas, profesorius sako visada laikąs pilną benzino baką, kad pasigirdus pavojaus sirenoms nereikėtų grūstis benzino kolonėlės eilėje. „Žmonės čia gyvena dešimtis metų ir vis tiek pasigirdus cunamio sirenoms elgiasi lyg begalviai turistai.“ O ką daryti pasigirdus tai sirenai? – klausiu. – Bėgti? Profesorius linkčioja galva, bet šypsosi. „Bėgti, bėgti,“ - tik ne pėsčiomis ir ne galvotrūkčiais, kaip rodo per filmus, kai paknopstomis skuodžiama nuo atsiritančios bangos (ir tik žioplys operatorius stovi kaip įsmeigtas), bet civilizuotai – „Ramiai pasiimti pasą, kompiuterį ir keletą reikalingiausių daiktų, ir, juk sakau, visada laikyti pilną baką degalų – įspėjimas apie cunamio bangą paprastai ateina likus dvidešimt keturioms valandoms iki smūgio. Apstu laiko nuvažiuoti į aukštikalnių prieglobstį...“

Profesoriaus butas neįtikėtino jaukumo, dar netikėčiau (atsižvelgiant į klimatą) kad vietoje marmuro plytelių visur iškloti minkšti kreminės spalvos kilimai. Ant sienų dešimtys paveikslų, visi vienaip ar kitaip vaizduojantys Havajaną ir vietinius  dievus.

Nežinau kodėl galvon man topteli klausimas:

-          Ar tikite vaiduokliais?

O profesorius labai rimtai sako: tikiu. Ir pasakoja man apie Menehunė dvasią, kuri visai nedidukė (rankomis rodo pusmetrį nuo grindų) ir panaši į irzlų vaiką. Šis profesoriaus namuose kėlęs tiek škadų, kad teko atlikti nedidelį egzorcizmą. Havajų mitologijoje menehunė yra žmonių-nykštukų gentis, kuri anksčiau gyvendavo miškuose, ir misdavo savo mėgstamiausiu maistu – bananais, dar kartais – žuvimi. Vikipedija sako, kad legenda apie nykštukų gentį radosi jau po-europiniu laikotarpiu, minty iš tiesų turint ne žmonių ūgį bet žemą polineziečių padėtį visuomenėje.

-          Tai jūs manote, kad dvasios įgauna vietos dievų formą? – klausiu.

-          Būtent, būtent! - patenkintas linksi profesorius.

Tą vakarą žiūrime filmą „Russian ark“, vienu begaliniu ištisu kadru nufilmuotą Ermitaže, „Rusijos kultūros ir meno meditacija“ sako profesorius, vis vargindamas mane komentarais apie filmą – iš mandagumo linksiu, nes, deja, pabaigoje neužmigę likome tik mudu su dėdule profesoriumi. Ant sofos įsitaisiusi chebrytė visi lyg lėktuvo ar autobuso sėdynėje atgal užvertę galvas ir išsižioję – gerai, kad neknarkia. Pro atvirą langą gidėti medvarlių karkimas – jos čia pakeičia cikadas. Ugnikalnio smarvei išsisklaidžius visai skaniai sau valgau poky – žalios žuvies kubelius. „Mahalo“ sakau atsisveikindama, jau laiptinėje sustoju ties terasa, žiūriu į mėnesienos nušviestus satelito lėkščių didumo medžių lapus ir šypsausi: žinojau, kad net Havajai atrodys egzotiški tik tol, kol ten nenusibelsiu.