Hilo salos istorijos

Vaikštau gatvėmis, karšta. Pamiršau pasitepti saulės kremu. Gatvės plačios, pustuštės, apstatyos vieno aukščio pastelinių spalvų pastatais, kur ne kur vėjyje šiūruoja palmių šakos, pro šalį rieda dideli ir platūs amerikietiški pikapai, akindami saulės atšvaitais ant sidabriškų savo paviršių. Visai netoli mėlynuoja vandenynas. Šį rytą buvau įbridusi išsimaudyti – vanduo turkio žydrumo, Baltijos jūros šaltumo, bet svarbiausia juodos šiurkščios matinės uolos, išdrabstytos žydrame vandenyje lyg mažo vaiko smėlio pilys. Sustingusi lava, sako kaimynai. Jie žiūri į mane smalsiai, nežinau, ar todėl, kad dar neturiu aloha marškinėlių, ar dėl angliško odos baltumo.

Knygyne klausiu, ar jie superka knygas? Superka. O manęs klausia, iš kur toks akcentas? Ir vėl prasideda: o kokia jūsų sostinė? O kur yra Talinas? O rusiškai moki? O kodėl moki? Pasakyk ką nors lietuviškai? Prisijungia dar vienas vyriškis ir nebespėju atsakinėti į klausimus. O Lietuvoje visi tokie aukšti? O tu ir angliškai skaitai? Su savininku sutariame, kad lietuviškas knygas jam padovanosiu (jam labai patiko šita mano jau tradicija tampanti idėja palikinėti lietuviškas knygas visokiuose planetos užkampiuose), o angliškas mainysime. Sako, saloje dar neseniai gyvenusi lietuvių pora. Jiems buvo apie aštuoniasdešimt, ne – devyniasdešimt, ne – gal net daugiau, žodžiu abu labai seni, bet vis dar įsimylėję, atsikraustė į Havajus ir vaikščiodavo hilo gatvėmis. Kažkodėl įsivaizduoju, kad susikabinę už rankučių. Ir būtinai su aloha marškinėliais, ir baltomis beisbolo kepuraitėmis, ir trumpais šortais, apnuoginančiais senatvinių dėmių ir gyslų išmargintas šlaunis. Bet jie susirgo ir išsikraustė į Čikagą – sugadina pasakojimą knygyno savininkas. Matyt ir buvo iš Čikagos, o aš tikėjausi, kad ir Lietuvos pensininkai gali spjauti į anūkus ir išvažiuoti į Havajus. Knygyno savininkas negali pasukti kaklo, matyt kažkokia trauma, sukinėjasi visu savo stambiu kūnu, mano nuostabai neišvartydmas knygų lentynų. Galiausiai paliko mane ramybėje prie filosofijos skyriaus.

Užėjusi į atsitiktinę kavinę iš karto atpažįstu už prekystalio stovinčią moteriškę. Atsimenu ją iš vakarykštės jogos pamokos – po užsiėmimo priėjusi pasakojo, kad turi šiešo traumą, ir yra budistė. Po savo rankos lūžio atsimenu kitų žmonių traumas. Ieškojau kepyklos, o radau draugę. Moteris iš karto dėkoja už fainą jogos pamoką ir pradeda liežuvauti apie hilo gyvenimą. Naktinio gyvenimo čia nėra, bet žmonės labai draugiški. Gal jau buvai hilo tavernoje? O matei banginius? Nematei? Eik prie Lala Yvy paplūdimio ir žiūrėk į vandenį. Iš pradžių pamatysi kylančius vandens purslus, o netrukus iššoks ir visa žuvis. Kartais jie šokteli labai arti. Ten dabar daug veiksmo, matai, Havajai tokie romantiški, kad yra net banginių pasimatymų vieta. Čia patinai šokinėja į orą, gundydami pateles. Tu atvykai pačiu laiku – dabar poravimosi metas... Mano žmona irgi norėtų ateiti į jogą, bet ji neturi laiko. Dirba psichoterapeute. Man taip malonu sakyti žmona, pagaliau. Čia visai neseniai buvo leista tuoktis homoseksualams.

Ji atgrežia į mane kompiuterį ir parodo nuotrauką ant desktopo: dvi vidutinio amžiaus moterys, apsikabinusios, nuogos, šypsosi, galvas pasipuošusios gėlių vainikais. Kinrožė yra nacionalinė Havajų gėlė, ta pačia buvo pasidabinusi ir stora uniformuota susiraukusi pareigūnė mažyčiame oro uoste, tik jos griežtai prie pakaušio priplotuose plaukuose baltas kinrožės žiedas atrodė lyg pokštas. O šitų moterų vestuvinė nuotrauka tiesiog švyti meile, ir jos atrodo gražios su visomis raukšlėmis ir gėlėmis. Tai taip ir tuokėtės nuogos? klausiu. Aha, sako moteris, žinau, kad keista, bet kai pagalvoji, per vestuves juk imi kitą žmogų tokį, koks jis yra. O ką mes paprastai darome? Taip išsipuošiame ir prisidažome, kad neina atpažinti. O kai stovi nuoga prieš mylimąją, nėra ką slėpti, esi kokia esi. Juk už tai ir myli, o ne už tai, kuo apsimeti ar kaip BANDAI atrodyti.

Akimirką pagalvoju, ir pritariamai linkčioju moteriai. Sutinku. Tik savo uošvių nuogų matyti šalia nenorėčiau, sakau. Ji juokiasi. Ir aš nenorėjau, sako, todėl svečių ir nekvietėme. Ceremonijoje dalyvavo tik civilinės metrikacijos darbuotoja. Bet būtinai padarysime dar vieną balių, su draugais ir tėvais. O tu grosi mano vestuvėse? – klausia gražučio blondino, kuris ką tik įžengė pro duris. Matau, rankose laiko gitarą. Grosiu, atsako. Ir grosiu penktadienį body art šventėje. Ateisi? Žiūri į mane. Matau, kad gėjus, bet ateisiu. Ne dėl jo. Šiandien mane jau pakvietė kita gatvėje sutikta moterikė. Sala mažytė, ir visi viską žino. Naujokė, neturistė, sakė čia pabus ilgiau – šnabždasi Bear kavinėje (o aš ten tik antrą kartą), bet man atsigręžus išsyk ištiesia ranką: Džonas. Iš kur tavo akcentas? Vokietė? O paskui sako: ateik į kiemą, aš tau savo papajas parodysiu. Ir čia pat, vidiniame kiemelyje nuo žalių vaisių linksta kokių trijų metrų medis: Aš tik išmečiau papajos sėklas laukan, kaip šiukšlę. O ėmė ir sudygo, per šešis mėnesius. Imk, čia tau ekologiška papaja, sveika atvykusi į Hilo.