Meinstrymas - kodėl verkčiau ištekėjusi už Džordžo Klūnio

Man labai gaila jaunutės šviesių akių blondinės, kuri tą pagirių rytą, tiesa šiek tiek aptinusi, susivokė ištekėjusi už dvigubai vyresnio vyriškio. Aš ne blondinė, ir jau žinojau, kad ruošiantis kino kritikos maratonui būtinai reikia paskaityti Andre Bazeno esė. Kuo daugiau, tuo geriau.

Pffff, kas man tas Bazenas?! Klasikas, brangioji, filmų teorijas pavertęs akademine disciplina. Belieka nutęsti „Aaaaa“ ir įtraukti dar vieną veikėją į gūglinimo darbų sąrašą. Nes yra ne tik privalai turėti bet ir privalai žinoti sąrašas. Ir kol visi lyg susitarę dūsauja saulelei vėl atkopiant budinant svietą per ilgus donelaitiškus mokslo metus, prie psicho-socialinio spaudimo suprasti „kunderiškas“, „triersiškas“, „tolstojiškas“ niuansus prisideda vis naujų žodžių, kuriuos kol kas Microsoft word‘as dar neapdairiai braukia kaip klaidas.

Tie nauji žodžiai ir veikėjai yra ne popsas, ne mainstrymas,ir ne nuvalkiota klasika, bet vyšnios ant pogrindžio subkultūrų tortų, kurių pagrindą sudaro traškus perdžiuvusių nesuprastų menininkų sluoksnis. Nes juk taip ir turi būti, genijai pralenkia laiką ir šlovinami tik antkapyje iškaltame Post Scriptum, kai pavyzdžiui tokie kūriniai kaip „Silva rerum“ vertinami „tai jau ne menas – tai produktas“ spyriu iš pogrindinio genijų sluoksnio. Tapai populiarus, vadinasi esi popsas, ir nesvarbu ką bedarytum, užknisi visus juodai. Trumpai tariant, formulė paprasta: pogrindis tapęs pagrindine srove netrukus praranda pogrindininkų palaikymą. Taip buvo visada, kaip ir paralelėje vykstantis jaunatviškas maištas prieš karus ir taikas – nieko nebestebina, dabar ir visados ir per amžių amžius, nė viena karta nebeatras nei dviračio, nei sekso. Bet viltis turi daug vaikų, ir kol vieni skaitys knygas laimėjusias gonkūrus, žiūrės filmus  gavusius oskarus ir būtinai mokės pacituoti bent vieną Žižeko juokelį, kiti stengsis išrasti pasaulį iš naujo.

Turiu dvi blogas naujienas – vieną kalbininkams, kitą – hipsteriams. Kalbininkams – jeigu dar negavote infarkto, atsiprašau, bet žodžiai hipsteris ir mainstrymas skamba smagiau tikslinės auditorijos ausyse.

Dabar laikas nuliūdinti hipsterius – jūs kovojate su vėjo malūnais.  Nes mainstrymas yra didžiausia visų laikų konspiracija. Ir čia nereikia būti filosofu, bet pasižiūrėti į statistiką, kuri byloja kad pagrindinė minčių srovė vinguriuoja „nuvalkiotų“ Afrikos vaikų galvose, ir visų kitų, vaikų ir suaugusiųjų, gyvenančių Mechiko daugiabučiuose, Pietų Karolinos dykumose, Mumbajaus lūšnose, Tailando salelėse, čigonų taboruose ir miegamuosiuose Vilniaus rajonuose. Su visa pagarba žmonijai, bet mainstrymui t.y. pasaulio daugumai aktualūs labai paprasti dalykai – (užsi)dirbti, valgyti, miegoti, daugintis, linksmintis, gedėti ir toliau gyventi – tai, ko egzistencialistai niekaip nesugeba perkąsti, ir vis ieško kažko tarp eilučių. Žvelgiant globaliai „pagrindinė srovė“  yra nebent Coca-cola  ir Adidas kepuraitė ant skaityti nemokančios galvos, kuriai išmanusis telefonas yra neabejotinas galios įrankis o ne „ai, pasiėmiau išsimokėtinai už penkiasdešimt litų per mėnesį.“ Tad bet koks kovojimas prieš intelektualinį mainstrymą yra jei ne šizofreniškas tai tikrai reliatyvus, nes iš tiesų čia „pagrindine srove“ vadinama skaityti mokanti pasaulio mažuma prieš kurią kovoja dar mažesnė gudresnių mažuma, aną mažumą vadindama dauguma.

Ir vis tiek – medijose uoliai kuriamas daugumos įspūdis, kuriam priešintis iš karto nori mažumos, socialinių tinklų dėka lygindamos save su kitais, besiburdamos į viešas ir slaptas virtualias grupes; ir vis tiek uoliai spaudžia mygtuką „dalintis“, kuris jau pats savaime yra pareiškimas: privalai žinoti.  Dalintis žiniomis, naujienomis, madomis, mokslininkų atradimais ir vis ieškoti to kito kampo, nes dabar jau reikia žinoti ne tik klasiką (kurios sąrašas metams bėgant ilgėja) bet ir visus pseudo-intelektualus, menininkus ir maištininkus, kurie vieną dieną, visko gali būti, galiausiai užknis mus juodai. Šitaip uoliai ryjant „išsilavinimo“ piliules vertėtų nepamiršti ir pačios svarbiausios, filosofijos disciplinos, kuri, kaip žinia, prasideda nuo vaikiško gebėjimo viskuo stebėtis. Juk didžiausia prabanga kovos prieš mainstrymą ir komerciją laikais, yra būti tabula rasa, ir nežinoti nei kas yra tas ar anas, bet matytyti tikrovę, kokia ji  rodosi, o ne kokia yra teigiama esanti. Filosofiškai kalbant – tai gyventi patirties pasaulyje, kuriame saulė kyla ir leidžiasi, bet ne kur žemė sukasi aplink saulę, - tada nebūtų ko stebėtis, kad man gaila blondinės, minėtos rašinio pradžioje. Bet aš tik apsimetu, nes einant prieš komercines reklamos sroves,  pirma juk reikia išmokti jas suprasti (vadinasi, tapti tikslinės auditorijos dalimi), kitaip galvą dedu, kad  vargšės pagiringos moters būtų gaila visiems objektyviems sveikiems protams, kažkokiu būdu nežinantiems George Clooney vardo. Kai kuriems gyvenime sekasi, o kitiems tenka mąstyti.