Penktadienis saloje

Kiekveną pirmą mėnesio penktadienį Hilo miestelyje šventė – meno galerijos dirba iki dešimtos vakaro, gatvėse groja regi muzikytė, o kultūrnamyje, atsiprašau, Hilo šiuolaikinio meno rūmuose, vyksta koks nors renginys. Atėjome pavėlavę (aš vis dar negaliu įsikirsti, kad čia ne Londonas, kur pakvietus 6pm tiesiog nepadoru ant durų slenksčio pasirodyti anksčiau nei septintą), bet kaip tik suspėjome į finalinį paradą. Improvizuotu podiumu žygiavo džinsiniais šortais apsitempusios panos ir pora transvestitų, ir jos ir jie gausiai plaukotomis blauzdomis ir psichodeliniais ornamentais išpieštomis krūtinėmis. Žodžiu prisižiūrėjome visokių formų papukų, ir tik stovėdama eilėje prie limonado jau iš arti pamačiau, kad speneliai tai užklijuoti lipdukais. Panos ir po šou nesivargino prisidengti (matyt, psichologiškai, tų lipdukų užtenka) ir visą vakarą maklinėjo minioje nuogomis krūtinėmis. Vadinasi body art (tapybos ant kūno) šou. Žiūrovai čia buvo visas kaimas, keistai pasijutau, kai trečią savo buvimo saloje dieną iš veidų atpažinau pusę susirinkusių – padavėjas, pardavėjus, vaistininką ir kaimynus, o tie, kurių nepažinojau, buvo prie manęs savo artimųjų atitempti. Susipažink, čia Vaiva, jogos mokytoja... O priešais mane stovi moteris, kurios šiaip niekada neatpažinčiau, nors esu ją mačiusi nuogutuėlę, jos pačios vestuvinėse nuotraukose. Bet dabar ji akis prisidengusi penkiasdešimtųjų stiliaus įkypais akiniais, ant galvos užsimaukšlinusi tortinį peruką, o paglebusią krūtinę išsprogdinusi juodo korseto kraštais. Čia mano žmona, sako Džoana, neslėpdama pasididžiavimo, o ta jos žmona tik keistai krapo galvą. Labas vakaras, sakau, ir truputį sutrikusi lipu į antrą aukštą, kur žadėjo duoti valgyti. Viršuje viskas primena labdaringą vakarienę arna mokyklos žiburėlį. Ant stalo išdėlioti keturi katilai, mes stojame į eilutę ir į popierinę lėkštę už stalo išsirikiavę senjorai drebia mums žirnių košę, daržovių troškinį, sausainiukus, o eilės gale dar gauni rožinio limonado. Pensininkė mėlynais plaukais ir jos vyras su afrikietiška tunika. Nemaža dalis Hilo gyventojų yra perkopę penkiasdešimt...

-          Aš esu sensualaus masažo specialistė. – Sako mergina, mums susidūrus prie to paties paveikslo su limonado stiklinėmis rankose.

-          Kas taip? – naiviai nesuprantu, kas tas sensualus masažas.

-          Aš prostitutė. Na masažas, žinai, minkai minkai pečius, o po to... – ir ji rankomis parodo judesį lyg delnuose trindama žabarus mėgintų įžiebti ugnį.

-          A... – žiobteliu ir šypsausi. Ji žiūri man į akis, ir prisipažįsta esanti sadistė.

-          Bet tu ne iš tų, kur smerkia...? – nutaiso sąmokslininkės miną.

Ne iš tų. Dar spėju išsiaiškinti, kad jos klientai – vietiniai salos gyventojai ir nė vieno turisto. Mat kaip, Hilo vyrams patinka būti plakamiems botagu. Galaxy (aha, toks prostitutės vardas) duoda man savo feisbuko duomenis ir susitariame kitą savaitę susitikti kavos. O aš, kol dar nesibaigė mano limonadas, judu prie kito paveikslo - čia jau šypsosi ir kitas žmogus. Brajanas Smitas – ištiesia ranką. Brajanas gyvena ekologiškoje Gaya Yoga bendruomenėje, keturiasdešimt penkios minutės kelio nuo Hilo centro. Džiunglėse. Kviečia mane į svečius. „kai tik gausiu mašiną...“ pažadu. Eidama pro šalį Galaxy šnipšteli man į ausį „mes frykai irgi mėgstame burtis į bendruomenes...“ – pasirodo ji yra taip pat viena iš eko bendruomenės narių. O kas sakė, kad prostitutė negali būti ekologiška?