Lėktuve
prisistatė stiuardesius, klausia iš kur aš. Lifiueinija, sakau, o tas kad
apsidžiaugė, šypsosi. Klausia, sostinė Vilnius ar Talinas? Nu gi Vilnius... O
ten verta važiuoti? Nu gi verta... Nueina. Grįžta. Vėl klausinėja – kiek laiko
užtruktų nuvažiuoti nuo Talino iki Vilniaus, jeigu neskubant, aplankant visas tris
šalis? Aiškinu, skaičiuoju. Sakau, aš šį rudenį iki Talino nuvažiavau per
dešimt valandų, per kaimus... O jis vėl: o ką aplankyti Lietuvoje? Sakau google
yra, aš jokių slaptaviečių nežinau... Nidos nepražiopsoti tik... Ir jau noriu
eiti nusnausti, o jis vėl: o kaip lietuviškai sakote thank you? Ačiū, sakau.
Ačiū. O jis juokiasi, sako taip kaip mes čiaudėjam, ane? Kaip apči? Bet man
nejuokinga. Jis sako, kad kitą vasarą važiuos motociklu po Baltijos šalis. Sėkmės
kelionėse, palinkiu jam, jau po dešimties valandų skrydžio lipdama laukan. O
jis atsisuka ir sako man lietuviškai: labai ačiū, viso gero! Nu gi lietuvis...
Trenktas. Nesuprantu, jis norėjo pažiūrėti ar aš sostinę mūsų žinau ar čiaudėti
moku ar ką? kažkodėl nepatiko man. Suerzino.
Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą? Kantriai. (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.) Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos. (Rašant )Reikia plano ar nereikia? Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas? Ar rašymas yra romantiškas? Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
Komentarai
Rašyti komentarą