Man patiko
vienos draugės frazė „būdama jautri gyvenimo niuansams aš nusprendžiau...“ –
taip reikia sakyti prieš padarant kokią nors nesąmonę, arba nežinant kaip
atsakyti į klausimą „kodėl?“. Kaip aš nusigavau į Havajus? Lėktuvu iš Londono,
su persėdimu LA. „Matai, čia atsibeldžia tokie savotiški žmonės... Pati
pagalvok, penkios valandos lėktuvu iki artimiausio žemyno. Netyčia
neužsuksi...“ aiškina mano bendradarbė valydama esspresso aparatą. Taigi į
visus kodėl atsakau: „būdama jautri gyvenimo niuansams... dirbu barista
kavinėjė, kažkurioje Havajų saloje...“ Septynios trisdešimt jau atminu su
dviračiu prie durų, kurias vos atvėrus į veidą tvoskia per naktį užkonservuota
kava kvepianti šiluma. Atidarau langus, įjungiu kasos aparatą, užkaičiu kavą,
įjungių orkaitę ir... minkau tešlą!
“Džiuljeta dirba padavėja, ir plauna indus
vakarais...“ – Laura, kaip ten toliau? Draugės parašytas eilėraštis, kurį
skaitydavome paauglystėje, dabar tapo dar vienu gyvenimo niuansu.
Ir vis tiek
atrodo, kad viskas netikra, ant bajerio, tik pabandyti. „Aš kaip talentingasis
Misteris Riplis,“ – dėstau savo naujiems draugams, tuo pat metu uoliai
šluostydama stiklines, - „turiu tris vardus... Matot, Lietuvoje esu rašytoja,
Indijoje žiemomis dirbu jogos mokytoja, Londone prekiauju vintažiniais
drabužiais. O sakiau, kad dirbu su neįgaliais žmonėmis? Bet dabar aš padavėja –
Havajuose. O šiaip tai filosofė....“ pati netikiu tuo, ką sakau, bet čia mano
bendradarbė, apkūnutė akiniuota gotė net šokteli iš džiaugsmo: dievulėliau,
duok penkis (Hi five, taip sakant), aš turiu neuro-chemijos magistro laipsnį!
Kai
nėra klientų mudvi aiškinamės savo disertacijų niuansus. Jos – neuro scan‘ai,
mano – koncepcijų teorija, bet visi smegenų vingiai veda į vieną ir tą patį
klausimą: kokia yra minties sudėtis?
Pabėgti nuo
egzistencinių klausimų padeda grindų šlavimas, morkų tarkavimas, konservų
atidarinėjimas, rašymas kreida ant lentos, kol sučirpia orkaitės laikrodukas:
bandelės iškepė! Šviežios, ką tik iš krosnies, pati kepiau, sakau šluostydamasi
miltuotas rankas į prijuostę. O prijuostė vaiskiai rožinė, garbės žodis, o aš –
sušikta romantikė. Mano ir kakta miltuota, o lūpas vis tiek pasidažau. Ir net
nesišypsau, juokiuosi pilna burna ir galvoju – kokia aš buvau kvaila, koks
paprastas gali būti gyvenimas!
Juk žmonės va taip ir gyvena – ketvirtą valandą susišluoja dulkes, ant durų
pakabina „uždaryta“ ir šlepsi su guminėmis tapkutėmis žiūrėti saulėlydžių,
gerti vyno ir valgyti siurprizo – niekada nežinai, kokia žuvis vandenyne
užkibs.
-
O tu įsivaizduok, kaip
būtų smagu jei pati būtum kavinės savininkė. – Jis viską sugadino. Nieko jis
nesupranta, kaip ir nesuprato tėvai, kai kadaise išvažiavau už jūrų marių
„dirbt bet ko tik ne protinio darbo“. Aš nenoriu būti jokia savininkė. Tik būti
vėl devyniolikos. Taip ir jaučiuosi.
Komentarai
Rašyti komentarą