Gyvenimo niuansai

Man patiko vienos draugės frazė „būdama jautri gyvenimo niuansams aš nusprendžiau...“ – taip reikia sakyti prieš padarant kokią nors nesąmonę, arba nežinant kaip atsakyti į klausimą „kodėl?“. Kaip aš nusigavau į Havajus? Lėktuvu iš Londono, su persėdimu LA. „Matai, čia atsibeldžia tokie savotiški žmonės... Pati pagalvok, penkios valandos lėktuvu iki artimiausio žemyno. Netyčia neužsuksi...“ aiškina mano bendradarbė valydama esspresso aparatą. Taigi į visus kodėl atsakau: „būdama jautri gyvenimo niuansams... dirbu barista kavinėjė, kažkurioje Havajų saloje...“ Septynios trisdešimt jau atminu su dviračiu prie durų, kurias vos atvėrus į veidą tvoskia per naktį užkonservuota kava kvepianti šiluma. Atidarau langus, įjungiu kasos aparatą, užkaičiu kavą, įjungių orkaitę ir... minkau tešlą! “Džiuljeta dirba padavėja, ir plauna indus vakarais...“ – Laura, kaip ten toliau? Draugės parašytas eilėraštis, kurį skaitydavome paauglystėje, dabar tapo dar vienu gyvenimo niuansu.

Ir vis tiek atrodo, kad viskas netikra, ant bajerio, tik pabandyti. „Aš kaip talentingasis Misteris Riplis,“ – dėstau savo naujiems draugams, tuo pat metu uoliai šluostydama stiklines, - „turiu tris vardus... Matot, Lietuvoje esu rašytoja, Indijoje žiemomis dirbu jogos mokytoja, Londone prekiauju vintažiniais drabužiais. O sakiau, kad dirbu su neįgaliais žmonėmis? Bet dabar aš padavėja – Havajuose. O šiaip tai filosofė....“ pati netikiu tuo, ką sakau, bet čia mano bendradarbė, apkūnutė akiniuota gotė net šokteli iš džiaugsmo: dievulėliau, duok penkis (Hi five, taip sakant), aš turiu neuro-chemijos magistro laipsnį!

Kai nėra klientų mudvi aiškinamės savo disertacijų niuansus. Jos – neuro scan‘ai, mano – koncepcijų teorija, bet visi smegenų vingiai veda į vieną ir tą patį klausimą: kokia yra minties sudėtis?

Pabėgti nuo egzistencinių klausimų padeda grindų šlavimas, morkų tarkavimas, konservų atidarinėjimas, rašymas kreida ant lentos, kol sučirpia orkaitės laikrodukas: bandelės iškepė! Šviežios, ką tik iš krosnies, pati kepiau, sakau šluostydamasi miltuotas rankas į prijuostę. O prijuostė vaiskiai rožinė, garbės žodis, o aš – sušikta romantikė. Mano ir kakta miltuota, o lūpas vis tiek pasidažau. Ir net nesišypsau, juokiuosi pilna burna ir galvoju – kokia aš buvau kvaila, koks paprastas gali būti gyvenimas! Juk žmonės va taip ir gyvena – ketvirtą valandą susišluoja dulkes, ant durų pakabina „uždaryta“ ir šlepsi su guminėmis tapkutėmis žiūrėti saulėlydžių, gerti vyno ir valgyti siurprizo – niekada nežinai, kokia žuvis vandenyne užkibs.

-          O tu įsivaizduok, kaip būtų smagu jei pati būtum kavinės savininkė. – Jis viską sugadino. Nieko jis nesupranta, kaip ir nesuprato tėvai, kai kadaise išvažiavau už jūrų marių „dirbt bet ko tik ne protinio darbo“. Aš nenoriu būti jokia savininkė. Tik būti vėl devyniolikos. Taip ir jaučiuosi.