Tą rytą, nė
nespėjusios pasikaitinti po Havajų saule, sėdome į „Zuikis“ valstybiniu numeriu
registruotą automobilį ir lėkėme sekmadieniškai tuščiomis Honolulu gatvėmis, o
aš vis klausinėjau: kas čia? kas ten? O kas būna, kai...? O Laura kantriai
atsakinėjo, matyt mane priėmusi kaip neišvengiamybę, kaip tautinę pareigą,
visai kaip vėliau sakė Honolulu lietuvių bendruomenės siela Elenutė -
„Lietuviai turi būti kaip žydai, vienas kito laikytis ir padėti, nesvarbu kas.“
Nežinau kaip būtų kokiam Londone, bet čia, Havajų salyne matyt iš esmės labiau
paisoma gerumo principo. Nes nuo nieko nepabėgsi (nebent būtum labai geras
plaukikas) ir ratui apsisukus su tais pačiais žmonėmis tenka susitikti vėl ir
vėl.
Atėjusi į
Lietuvių šventę susitikau mergaitę iš savo praeities – tų laikų, kurie dabar
atrodo vyko praeitame gyvenime, Kaune devyniasdešimt kažkelintaisiais.
„Ištekėjau. Išsiskyriau....“ – nuleidžia mėlynas akis, o aš į ją žiūrėdama
negaliu patikėti. Iš karto atpažinau, bet galvojau juk negali būti.... Gal jos
dukra? Sesuo? O pasirodo, ta pati mergaitė, kuri nuo tada nė trupučio
nepasikeitė. Nesensta kai kurie nors tu ką.
Bet ko
mažiausiai tikėjausi tai Honolulu prisikirsti kugelio, šaltibarščių ir juodos
duonos. Trys dubenys baltos mišrainės, du – burokėlių, o desertui skaniau už
visus tiramisu buvo kažkieno (visų vardų neprisimenu) ruoštas tinginys. Oi, ir
dar šprotais įdaryti kiaušiniai! Jau tada buvo gėda, o dabar dar labiau, bet ne
tiek kad bijočiau įvardinti – stovėjau kampe ir taip godžiai kapojau mišraines,
kad nesinorėjo nei būti kalbinamai nei pažindintis su mane smalsiai
nužvelgiančiais lietuvaičiais. Iki paskutinio kugelio kąsnio, kuriuo vos
nepaspringau skubėdama nuryti kai visi iškilmingai atsistojo ir užtraukė
Lietuvos himną. Šalia stovėjęs vaikinukas padavė man lapą su žodžiais „Pernai
sumaišėm žodžius, taip gėda buvo, tad šiemet atspausdinau...“ Lietuva tėvyne
mūsų, tu didvyrių žeme, po Honolulu saule subūrusi tarpusavyje, atrodo, niekuo
nesusijusius žmones. Vaikinas ant marškinėlių užsiklijavęs lipduką su vardu
„Kieša“. Tai kodėl ne Kęstas, klausiu? Todėl, kad iš Šiaulia, atsako kažkas
praeidamas. Ir Kaunas, ir Vilnius, ir Pakruojis, visi mes ten buvome, alų ir
baltą gėrėme, per smakrus varvėjo, ir filmą „kita svajonių komanda“ žiūrėjome.
Ir kol jaunimas
nekantriai laukė kada išeis senimas, man labiausiai patiko šnekėtis su Elenute.
Etnologė, Amerikos lietuvė, darbais ir žodžiais tėvynę mylinti, dalijosi su
manimi pačios surinktomis istorijomis:
„Aš, vaikeli, esu stuba be langų. Kaip tai ką tai reiškia, tu tokia
mokyta ir nesupranti? Skaityti nemoku, taigi kaip stuba be langų – šviesos
neįsileidžiu...“ – pasakojo apie susitikimus su senolėmis. Šitą atsiminsiu
ilgai, kaip ir Hilo miestelio second hand‘e Elenutės aptiktą staltiesę su
užrašu „Dieve saugok musu namus“ – su klaidom, Elenutės spėjimu išsiuvinėtą
pirmųjų emigrantų bangos rankomis. Senimas ėmėsi pakuotis daiktus, prieš tai
visiems įdėję po kugelio gabaliuką vežtis namo. Aplinkui lakstė ir krykštavo
vaikai – maišytukai, pusiau havajiečiai, pusiau amerikiečiai bet dalele vis
tiek lietuviukai, jau žinantys kad šitoje salėje negalima žaisti tik su vienu
žaislu - lėle Barbe aprengta tautiniais drabužiais, kurie rankomis siuvinėti
iki smulkiausių detalių... Iš praeities tavo vaikai te stiprybę semia...
Komentarai
Rašyti komentarą