Moteris su bananais

Rytą Diana įspėja: „tik neimk bananų į laivą.“ Še tau, o aš kaip tik pusryčiams bananus taip mėgstu. Dar anksti, tik šešios ryto, bet vis tiek paskubomis suvalgau bananą, užgeriu kokosų vandeniu ir mes jau kelyje. Tranzuojame iki uosto.

Žyvys nekimba. Užtat vartosi banginiai. Bandau laikyti žiūronus, bet laivas taip siūbuoja, ranka dreba – beveik nieko nesimato. Prisimerkiu. Žiūriu plika akimi – dabar matau. Tai pelekas, tai žvilganti žuvies ketera, o žvilga lyg ant veidrodžio. Saulė atsispindi taip ryškiai, kad reikia net prisimerkti. Kokio dydžio tas banginis? - Klausiu Zako.  O Zakas, mūsų kapitonas, šypsodamasis porina: „Oi didelis, labai didelis. Kaip autobusas. Gal nori pavairuoti laivą?“ Manęs neapleidžia jausmas, kad vykdau kadaise duotus tėvo nurodymus „Slėpk protą, vaike. Vyrams patinka kvaili klausimai. (...) Mus tik girk ir mes arsime...“ Nors, kaip Dievą myliu, neįsivaizduoju, kokio dydžio tas banginis.

Susėdę denyje valgome suši, užgeriame kava. Įsidrasinusi nusikabaroju į laivo priekį, bet vis tiek bijau kaip Titanike ištiesti rankas. O jeigu nukrisiu, banginiai mane prarytų? – norėčiau paklausti, bet tyliu. Zakas žiūri į mano lietuviškas akis, ir klausia, kodėl liūdnos? „Greitai baigsis mano galiojimo laikas“ – sakau. Nemėgstu vynioti šūdų į vatą. Mus į laivą pasiėmė nes jaunos ir gražios, ir vis tik turime proto apsimesti kvailutėmis. „Supranti?“ klausiu. Zakas linkčioja galva, patenkintas. „Aha, trisdešimt dveji. Maksimum – trisdešimt penkeri. Žiūrint kokią odą paveldėjai. Ir viskas. Kaput.“

Žuvys nekimba. Vyrai sunerimę ateina ant denio, klausia, gal kartais mudvi turime bananų? Bananų sulčių? Džiovintų bananų? Traškučių? O gal rankinėje netyčia likusi žievė?

-          Ne, - purtau galvą, žiūrėdama į vėjyje besiplaikstančias juodas vaikino garbanas. Į plačius pečius, kurių tamsi polinezietiška oda žvilga taškoma vandenyno purslų, kol jis liesomis bet raumeningomis rankomis traukia iš vandens kažin kokias virves. Nežinau jo vardo, nei to kito, su barzda ir dredais, kuris paslaugiai išskalavo mano prisiusotą kibirą. Trumpa nukarūnavimo akimirka – neveikia tualetas. Bet pažiūrėkite, ten šokinėja banginiai!

-          Aš pusryčiams valgiau bananą, - sakau, šypsodamasi. Abu vyrai atsisuka į mane nustėrę.

-          Tu rimtai?

-          Aš... galiu išsivemti... – sakau, išsigandusi jų veidų rimtumo. Viešpatėliau, suaugę vyrai, o tokiomis pasakomis tiki.

-          Anąsyk viena mergiotė irgi buvo pasiėmusi bananų. Išmetėme per bortą, ir už penkiolikos minučių užkibo barakuda. – Porina Zakas.

Bijau klausti ką išmetė – mergiotę ar bananus? Bet aš tai gi girdėjau prietarą, kad ne bananų, o moterų į laivą imti nereikia. Jei žvejot tai žvejot, o ne šiaip kavutę su kūmutėmis gurkšnoti. Vis klausiu Zako, kas ten su tais bananais, bet nei jis, nei įgulos nariai nelinkę daugžodžiauti. „Kadaise skendo bananų krovinius plukdę laivai.“ - atšauna ir jau suka kalbą šalin.

-          O tie laivai į Havajus plaukė? Ar kur? Ar čia kokie dievai įsivėlę?

-          Žiūrėk, antai, banginiai šokinėja! Poruojasi. Dideli kaip autobusas...