Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rugiagėlės ar avokadai?

Bėgu krosą asfaltuotu džiunglių keliu, cikadoms cvirpaujant,  medvarlėms ulbaujant, saulei spiginant, prakaitas perlipa antakių tvorą ir kapsi tiesiai į akis. Reikėjo atskelti anksčiau. Vaškiniai medžių lapai, standūs, satelito lėkščių didumo, o aš vis tiek nesuprantu, kodėl čia žmonės veržiasi į gamtą. Ji graži, bet truputį išpaikinta, kaip turtingo vyro žmona, kuriai niekada nereikia dirbti – viskas gaunasi savaime, ir papajos nuo sėklos iki vaisius kraunančio medžio išstypsta per pusę metų. Tai ne Lietuvos smilgos, rugiagėlės ir aguonos, tik kartą pražydusios, gležnos ir nepatyrusios, todėl patrauklesnės savo trapumu, bet rudeniop visos jos kaip mylimojo pamestos severiutės - vėjai tuoj nuplėš plonyčius sijonus, ir vėl liks tik liesi koteliai ir sudžiūvę stabarai. Todėl pas mus vasara, tai gyvenimo šventė, o čia, tropikuose, viskas rodosi per gerai, kad būtų tiesa. Gyvenimas lyg redaguotas fotošopu, ir kai pakėlusi galvą matau ryškutėlį vaivorykštės puslankį, ir kai plaukiodama turkio žydrumo lagūnoje staiga alkūne baksteliu į vėžlio kiautą. O tas, visai neišsigandęs iškelia galvą virš vandens ir pamojuoja man savo dešine. O gal kaire? Iš to netikėtumo neatsimenu.

Pasaulyje yra keturiolika mikro klimato juostų, Havajuose – vienuolika. Ką tai reiškia? – klausiu. – „Kad čia viską galima užauginti“. Keletą dienų vis tiek netikėjau, kad mūsų pusryčiam valgomi riebūs avokadai – tiesiai nuo medžio už namo. Nusiskini ir į lėkštę. Ir viskas!? Kita vertus, juk net pats brangiausias parduotuvėje gražiai supakuotas žvilgus avokadas užaugo ant kažkokio medžio. Bet prie stiklo vitrinų ir spalvotų kramtoma guma kvepiančių muiliukų įpratusi akis negali patikėti, kad tokie gražūs, glotnūs dalykėliai atsiranda patys savaime – iš gamtos, iš sėklos, o po to krenta nuo medžio, kaip kūnu tapusi mintis. Visai kaip tąsyk, man bėgant korsą ir galvojat – „Gal Diana avokadų pusryčiams parneš? Duonos dar turime o žalieji jau pasibaigė...“ Sako, šitoje saloje vyksta stebuklai. Dėl ugnikalnio susitelkusi energetika tokia stipri, kad labai svarbu kur nukrepsi mintis – kūrimo ir griovimo jėga nuolat tvyro ore. Pagalvojau ir žiū, guli du juodi minkšti, prinokę. Avokadai ant žemės. O man pasilenkiant juos pakelti šalia sustoja mašina. „Parvežt namo ar dar bėgsi?“ – klausia Diana, kuri yra dar vienas mano minčių išsipildymas. Nežinau kodėl šįsyk buvau užsispyrusi susirasti bičiulių lietuvių. Kažkaip atrodė būtų egzotiška, būtų cool, ir šiaip... „šilčiau, kai savi šalia“ kaip sakė mano viena draugė Kazachė, tąsyk mudviem abiem prabilus rusiškai Indijoje. Taigi, ieškoti savų Havajuose man nereikėjo. Po trijų dienų į duris netikėtai pasibeldė pažįstamo pažįstama šviesiaplaukė. „Mano vardas reiškia karingoji princesė, graikų deivė...“ aiškino mergina, sakyčiau amazonė, bet gi iš Lietuvos. Sakyčiau vaidilutė, bet ji moka ir surfinti, ir slidinėti, ir jau kitą dieną skardžiai juokdamasi nuvairavo keturiais ratais varomą džipą į Monakėja kalno viršūnę. „Žiūrėk,“ sakė, „niekur kitur šito nepamatysi“ – ranka pamojo į pakalnėje besiganančius rožinius debesis, kurių patalan jau leidosi oranžinis saulės kamuolys.

Nesuprantu tų, kurie vengia lietuvių. Gi būna, išgirsta savus kalbant ir „įjungia durnių“ – neva nieko nesuprantantį veidą, nes tie lietuviai... ką? Kva! Visi mano iki šiol sutikti buvo faini. „Oahu saloje gyvena penkiolika lietuvių“ aiškino Diana, duodama man „savų“ – man nepažįstamų tautiečių kontaktus. „Apnakvyndins“ užtikrino. „O gal ir kugelį iškeps.“ Ir tada aš ramia širdimi išsiruošiau į Honolulų. Pasiėmiau tik miegmaišį, o palapinę velniop. Juk saloje yra penkiolika lietuvių. Sekmadienį, sakė, švęs Lietuvos nepriklausomybės dieną.



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen