Dabar jogos
vardu vartotojui galima sumaitinti bet ką – jogos arbata, jogurtas pavadintas „yogis“
(galima sakyti, kad neva nuo angliško yougurt, bet man tai iš karto asocijuojasi
su jogis t.y. jogas); darydama tyrimą savo knygai internete aptikau parduodamas
net įvairias jogos pozas vaizduojančias formeles sausainiams kepti. Žodžiu joga yra cool, ir kol vieni garsiai
giriasi kaip jie užsiima joga, kiti teisinasi, kad jie yra nelankstūs jogai – „bet
juk tai tas pats, kas sakyti jog esu pernelyg purvinas, kad lįsčiau po dušu“
sako Yjanas, jogos pasaulio instruktorius-žvaigždė. Joga nėra skirta lankstiems
žmonėms nei jogams. Kaip sakė kitas mokytojas, su laba stipriu ispanišku
akcentu: lankstus dar nereiškia laimingas. Joga skirta visiems, nepaisant
amžiaus nei svorio - artrito susuktiems senjorams, kultūristams per raumenis
nepasiekiantiems užsirišti batų raištukų, nugaros skausmų kamuojamiems biurų
darbuotojams, namuose sportuojančioms mamytėms ir tam keistam amuletais apsikarsčiusiam
ilgaplaukiai kaimynui.
Į jogos
festivalį susiruošiau dėl keleto priežasčių – visų pirma tai atrodė tiesiog nuodėmė
jį praleisti, kai šitaip netikėtai atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu
laiku. Tereikėjo iš Didžiosios salos nuskristi į Oahu. Antra – tikėjausi pagaliau
pasijusti sava tarp savų, o ne keistuolė. Nesu iš tų šauniųjų jogų, kurie VISKĄ
daro pagal jogos principus, bet stengiuosi. O besistengdama normaliųjų pasaulyje
jaučiuosi keistuolė, ir kartais pagaunu save nekantriai laukiančią kitos jogos
stovyklos, kur būsiu apsupta dvasingų bendraminčių ir cool bus devintą vakaro
eiti miegoti, o ne gerti alaus...
Žodžiu Honolulu,
Vėžlių Įlankos resort‘as, Wanderlust jogos ir muzikos festivalis, pirma diena,
šešios ryto, o prie salės durų jau rikiuojasi eilutė. Bet atrodo, kad esu
manekenių kastinge Italijoje, o ne eilėje į jogos pamoką. Tiek gražių panų
vienoje krūvoje seniai bemačiau.
Išvydusi tokią
tirštą joginių koncentraciją suvokiu, kad joga tai subkultūra, jau gerokai
nutolusi nuo indiškosios pirmtakės – čia, kaip ir kiekvienoje subkultūroje, egzistuoja ir tipinės jogės įvaizdis.
Svarbiausias elementas – apteškės, kuo šmaikštesnės tuo geriau. Pavyzdžiui, „Galaxy“
dabar jau nebe cool, pačios kiečiausios kokias mačiau tai timpės su
vienaragiais ir vaivorykštėmis, labai į temą prie Naujojo Amžiaus jogos
filosofijos, kur viskas įmanoma, nes esi savo minčių valdovas ir „kai žmonės
pasakė, jog gyvenu iliuzijoje vos nenukritau nuo savo vienaragio.“ Bet sau už
apteškes duodu nekuklią antrą vietą, nes dėl maniškių krikščionių bažnyčios
langų vitražus vaizduojančių timpių kalbino neperdedant gal dešimt joginių. „Kur
gavai?“- klausė. Nesakysiu.
Tačiau svarbiau
už apteškes yra tai, kas jomis aptempta – o gi „yoga-butt“ arba „jogsubinė“,
kurios jogiškumas yra tiesiogiai proporcingas stangrumui. Dar labai svarbu tiesiogiai
atsipindėti savo požiūrį, pvz. „spiritual gangster“, „no yoga no peace, know
yoga know peace“ ir panašiais užrašais ant marškinėlių, iš kurių rankovių kyšo
liaunos raumeningos rankos, o riešai kaip taisyklė apraišioti amuletais ir mala
beedies. Tiesa, labiau už rankų nagus prižiūrėti kojų - juk pėdos visada basos, todėl privalomas
nepriekaištingas pedikiūras, kojų pirštų žiedai ir kulkšnies grandinėlės.
Joginės naudoja
mažai makiažo ir šiuo atžvilgiu man primena paryžietes, kurios pusę valandos
užtruks prie veidrodo, kad tik atrodytų, jog visai neužtruko. Užėjusi į moterų
tualetą matau kiek laiko reikalauja joginės „nerūpestingai“ ant pakaušio surištas
kuodas, ir skaistumu švytinti oda. Tabaluojantis indėniški plunksnų auskarai ir
šviežiai spaustų morkų sulčių ūsas virš lūpos - jau tada į galvą šovė mintis,
kad tokie festivaliai yra geriausia vieta ieškoti žmonos – gražios, sportiškos,
dvasingos, ir svarbiausia, dėl jos nereikės grumtis eilėje, nes čia bene aštuoniasdešimt
procentų moterų. Iš likusiųjų dvidešimt - pusė gėjai, penki procentai jogos mokytojų, o likusi sauja
šaunių dvasingų vyrų jau išgraibstyta ir akylai saugoma žavių joginių. Žodžiu
vyrai čia nesimėto, todėl jais dėtas panos ieškočiau ne naktiniame klube ir ne
bibliotekoje, o jogos studijoje.
Wanderlust mane
įkvėpė nusipirkti naujas apteškes ir toliau užsiimti joga. Tik tiek. Tačiau nei
dvasingumo nei gerumo dozės negavau, net priešingai – sveikuoliškumas ir grožis
čia rodėsi daugiau kaip poza ar dar vienas komercinis produktas. Jei būčiau
bent penkiais kilogramais sunkesnė joginių minioje jau jausčiausi nejaukiai.
Susidarė dvejopas įspūdis, ir iki šiol neapsisprendžiu: ar joga skirta vien
gražioms ilgakojėms, ar užsiimdama joga kiekviena moteris tokia tampa? Tiesa, apvalesnę
jogsubinę galima kompensuoti lullu lemon etiketėmis, kuriomis puošėsi didžioji
dauguma vegetarinių patiekalų receptais besikeičiančių kaip įtariau, namų
šeimininkių. Ir nors smagu maltis minioje, kur populiariausias gėrimas – kokosų
vanduo, o maisto prekystaliuose gausu vaisių, daržovių, pyragų be glitimo,
riešutų pieno ir arbatų be kofeino, - vis tiek, mano galva, į dvasingumo
statusą pretenduojančiame renginyje tiesiog nepadoru pardavinėti daržovių
traškučius po 12$ už pakelį. Aš tai bent avižinės košės už dyką padalinčiau, ir
tuo pačiu pliusiukų savo karmoje užsidėčiau.
Patys jogos
užsiėmimai buvo sausakimši (vidutiniškai po 150 žmonių kiekvienoje pamokoje)
todėl svarbiau už kokybę čia buvo bendruomenės dvasia. Mes visi kartu darome
saulės pasveikinimą, įkvepiame ir iškvepiame, visi kartu stovime ant galvos, įkvepiame
ir iškvepiame kol salėje nebelieka oro ir taip dvokia minios prakaitu, kad
neapsikentusi einu laukan. O ten dar didesnė minia jogų iškėlusi rankas
priešais ant scenos su mikrofonu stovinčią instruktorę, kuriai antrina DJ MC
yogi, ir mes visi kartu įkvepiame ir iškvepiame, ir atsistoję keturpėsti
klausomės jogos mokytojos maldos, už tai kad vyriausybė atsipeikėtų, žmonių
sąmonė prašviesėtų ir pasaulyje stotų taika. Ir, nors kaitina kaitri Havajų
saulė, man nenorom ant dilbio pasišiaušia plaukai. Įkvepiame ir iškvepiame visi
kartu, prieš išsilenkdami tiltelio poza, kuri atveria mūsų čiakras, ir širdis –
tiesiai į vaiskų mėlyną dangų.
Saulelei
nusileidus jogai mikliai susivynioja savo kilimėlius ir iškėlę rankas siūbuoja
Moby ritmais. Iš pradžių besipiktinusi, kad negaliu eiti anksti miegoti
netrukus prisijungiu prie ūžančios minios ir kiekviena ląstele jausdama
plūstančią energiją atsiduodu judesio meditacijai, kuri kitą ryta apsireiškia
skaudančių raumenų pavidalu, ir galvą dedu, ne joga čia kalta.
Komentarai
Rašyti komentarą