Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Wanderlust - ką jogai veikia naktį?

Dabar jogos vardu vartotojui galima sumaitinti bet ką – jogos arbata, jogurtas pavadintas „yogis“ (galima sakyti, kad neva nuo angliško yougurt, bet man tai iš karto asocijuojasi su jogis t.y. jogas); darydama tyrimą savo knygai internete aptikau parduodamas net įvairias jogos pozas vaizduojančias formeles sausainiams kepti.  Žodžiu joga yra cool, ir kol vieni garsiai giriasi kaip jie užsiima joga, kiti teisinasi, kad jie yra nelankstūs jogai – „bet juk tai tas pats, kas sakyti jog esu pernelyg purvinas, kad lįsčiau po dušu“ sako Yjanas, jogos pasaulio instruktorius-žvaigždė. Joga nėra skirta lankstiems žmonėms nei jogams. Kaip sakė kitas mokytojas, su laba stipriu ispanišku akcentu: lankstus dar nereiškia laimingas. Joga skirta visiems, nepaisant amžiaus nei svorio - artrito susuktiems senjorams, kultūristams per raumenis nepasiekiantiems užsirišti batų raištukų, nugaros skausmų kamuojamiems biurų darbuotojams, namuose sportuojančioms mamytėms ir tam keistam amuletais apsikarsčiusiam ilgaplaukiai kaimynui.

Į jogos festivalį susiruošiau dėl keleto priežasčių – visų pirma tai atrodė tiesiog nuodėmė jį praleisti, kai šitaip netikėtai atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Tereikėjo iš Didžiosios salos nuskristi į Oahu. Antra – tikėjausi pagaliau pasijusti sava tarp savų, o ne keistuolė. Nesu iš tų šauniųjų jogų, kurie VISKĄ daro pagal jogos principus, bet stengiuosi. O besistengdama normaliųjų pasaulyje jaučiuosi keistuolė, ir kartais pagaunu save nekantriai laukiančią kitos jogos stovyklos, kur būsiu apsupta dvasingų bendraminčių ir cool bus devintą vakaro eiti miegoti, o ne gerti alaus...

Žodžiu Honolulu, Vėžlių Įlankos resort‘as, Wanderlust jogos ir muzikos festivalis, pirma diena, šešios ryto, o prie salės durų jau rikiuojasi eilutė. Bet atrodo, kad esu manekenių kastinge Italijoje, o ne eilėje į jogos pamoką. Tiek gražių panų vienoje krūvoje seniai bemačiau.

Išvydusi tokią tirštą joginių koncentraciją suvokiu, kad joga tai subkultūra, jau gerokai nutolusi nuo indiškosios pirmtakės – čia, kaip ir kiekvienoje subkultūroje,  egzistuoja ir tipinės jogės įvaizdis. Svarbiausias elementas – apteškės, kuo šmaikštesnės tuo geriau. Pavyzdžiui, „Galaxy“ dabar jau nebe cool, pačios kiečiausios kokias mačiau tai timpės su vienaragiais ir vaivorykštėmis, labai į temą prie Naujojo Amžiaus jogos filosofijos, kur viskas įmanoma, nes esi savo minčių valdovas ir „kai žmonės pasakė, jog gyvenu iliuzijoje vos nenukritau nuo savo vienaragio.“ Bet sau už apteškes duodu nekuklią antrą vietą, nes dėl maniškių krikščionių bažnyčios langų vitražus vaizduojančių timpių kalbino neperdedant gal dešimt joginių. „Kur gavai?“- klausė. Nesakysiu.


Tačiau svarbiau už apteškes yra tai, kas jomis aptempta – o gi „yoga-butt“ arba „jogsubinė“, kurios jogiškumas yra tiesiogiai proporcingas stangrumui. Dar labai svarbu tiesiogiai atsipindėti savo požiūrį, pvz. „spiritual gangster“, „no yoga no peace, know yoga know peace“ ir panašiais užrašais ant marškinėlių, iš kurių rankovių kyšo liaunos raumeningos rankos, o riešai kaip taisyklė apraišioti amuletais ir mala beedies. Tiesa, labiau už rankų nagus prižiūrėti kojų -  juk pėdos visada basos, todėl privalomas nepriekaištingas pedikiūras, kojų pirštų žiedai ir kulkšnies grandinėlės.

Joginės naudoja mažai makiažo ir šiuo atžvilgiu man primena paryžietes, kurios pusę valandos užtruks prie veidrodo, kad tik atrodytų, jog visai neužtruko. Užėjusi į moterų tualetą matau kiek laiko reikalauja joginės „nerūpestingai“ ant pakaušio surištas kuodas, ir skaistumu švytinti oda. Tabaluojantis indėniški plunksnų auskarai ir šviežiai spaustų morkų sulčių ūsas virš lūpos - jau tada į galvą šovė mintis, kad tokie festivaliai yra geriausia vieta ieškoti žmonos – gražios, sportiškos, dvasingos, ir svarbiausia, dėl jos nereikės grumtis eilėje, nes čia bene aštuoniasdešimt procentų moterų. Iš likusiųjų dvidešimt - pusė gėjai,  penki procentai jogos mokytojų, o likusi sauja šaunių dvasingų vyrų jau išgraibstyta ir akylai saugoma žavių joginių. Žodžiu vyrai čia nesimėto, todėl jais dėtas panos ieškočiau ne naktiniame klube ir ne bibliotekoje, o jogos studijoje.


Wanderlust mane įkvėpė nusipirkti naujas apteškes ir toliau užsiimti joga. Tik tiek. Tačiau nei dvasingumo nei gerumo dozės negavau, net priešingai – sveikuoliškumas ir grožis čia rodėsi daugiau kaip poza ar dar vienas komercinis produktas. Jei būčiau bent penkiais kilogramais sunkesnė joginių minioje jau jausčiausi nejaukiai. Susidarė dvejopas įspūdis, ir iki šiol neapsisprendžiu: ar joga skirta vien gražioms ilgakojėms, ar užsiimdama joga kiekviena moteris tokia tampa? Tiesa, apvalesnę jogsubinę galima kompensuoti lullu lemon etiketėmis, kuriomis puošėsi didžioji dauguma vegetarinių patiekalų receptais besikeičiančių kaip įtariau, namų šeimininkių. Ir nors smagu maltis minioje, kur populiariausias gėrimas – kokosų vanduo, o maisto prekystaliuose gausu vaisių, daržovių, pyragų be glitimo, riešutų pieno ir arbatų be kofeino, - vis tiek, mano galva, į dvasingumo statusą pretenduojančiame renginyje tiesiog nepadoru pardavinėti daržovių traškučius po 12$ už pakelį. Aš tai bent avižinės košės už dyką padalinčiau, ir tuo pačiu pliusiukų savo karmoje užsidėčiau.
Patys jogos užsiėmimai buvo sausakimši (vidutiniškai po 150 žmonių kiekvienoje pamokoje) todėl svarbiau už kokybę čia buvo bendruomenės dvasia. Mes visi kartu darome saulės pasveikinimą, įkvepiame ir iškvepiame, visi kartu stovime ant galvos, įkvepiame ir iškvepiame kol salėje nebelieka oro ir taip dvokia minios prakaitu, kad neapsikentusi einu laukan. O ten dar didesnė minia jogų iškėlusi rankas priešais ant scenos su mikrofonu stovinčią instruktorę, kuriai antrina DJ MC yogi, ir mes visi kartu įkvepiame ir iškvepiame, ir atsistoję keturpėsti klausomės jogos mokytojos maldos, už tai kad vyriausybė atsipeikėtų, žmonių sąmonė prašviesėtų ir pasaulyje stotų taika. Ir, nors kaitina kaitri Havajų saulė, man nenorom ant dilbio pasišiaušia plaukai. Įkvepiame ir iškvepiame visi kartu, prieš išsilenkdami tiltelio poza, kuri atveria mūsų čiakras, ir širdis – tiesiai į vaiskų mėlyną dangų.


Saulelei nusileidus jogai mikliai susivynioja savo kilimėlius ir iškėlę rankas siūbuoja Moby ritmais. Iš pradžių besipiktinusi, kad negaliu eiti anksti miegoti netrukus prisijungiu prie ūžančios minios ir kiekviena ląstele jausdama plūstančią energiją atsiduodu judesio meditacijai, kuri kitą ryta apsireiškia skaudančių raumenų pavidalu, ir galvą dedu, ne joga čia kalta. 



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen