Ko (ne)nori Raudonkepuraitė

„Žmonės kalba, kad nuvažiavusiems į Indiją kažkas atsitinka. Kiti patys ten važiuoja, kad...“ – Negerai, - sako mano redaktorius. – Neaiškiai išreikšta mintis. Kas tie „kiti“? Na, vieni kalba, kiti daro, sakau, vieni tą, kiti aną... Bandykime keisti į „Vieni žmonės kalba, kad...“– negerai, sakau, ne tą turėjau minty. Ginčijamės, kol pati nebežinau nei ką norėjau pasakyti, nei ką pasakiau. Kartais supykusi burbu, kokio velnio daryti tekstą suprantamą? Lyg skaitytojas būtų paskutinis durnius. O kartais, o gal, gali būti, kad aš vietomis visai nenoriu būti suprasta. Suprask kaip nori, galvok ką nori, daryk ką nori. Rašymas – tai ne pažadas, kaip ir išmokta kalba negarantuoja šešto jausmo orientuojantis tarp eilučių. O gal man nerūpi? Rūpi. Kiekvienas, net intymiausio dienoraščio rašytojas turi bent vieną, slaptą, išsvajotą, įsivaizduojamą, menamą skaitytoją. Gal tai jo mylimasis, gal – alter/super/kiber-ego, seniai mirusi motina ar draugas iš ateities. „Suradę mano dienoraštį po tūkstančio metų jie spėlios, ką turėjau galvoje sakydama grybauti...“ – klaikiai stiprus instinktas, beveik kaip daugintis, tik čia egoizmas dar akivaizdesnis. Ant medžio kišeniniu peiliuku išraižyti savo vardą, geriau – ant akmens, geriausia – marmurinio, ir visai ne vardą – visą istoriją „gimiau, augau, jaučiau“ (užuot popinus savo genetinę apsišikusią kopiją vystykluose). Vis po savęs kažką, ne mėšlo krūvą. Bet rašyti ant popieriaus? „O tu, mažoji mano pasaka, esi, kad savimi pratęstum šį pasaulį...“ – tėvo man kadaise sukurtas eilėraštis, dabar kaip užkalbėjimas: gimdyk moterie. Aš nieko prieš, bet noriu rašyti. Ant popieriaus? Pirštu, ant aprasojusios stiklinės, bare. Meilės istorijas, apie žvirblį ir varną, kurie negalėjo būti kartu. Apie mažutį vyrą su šilkine kaklaskare, melavusį, kad jo vairuojamas limuzinas priklauso... Jo širdis nukrito į kulnus pamačius išstypusią strazdanotą mergiotę. Jonas pamilo Gintarę, kai ji buvo nėščia nuo kito vyro. Gintarė irgi jį pamilo. Ką jai dabar daryti? Išsioperuoti vaiką, ir krauju išartoje žemėje sėti Jono sėklas? Rašymas, tai monologas, slapta tikintis „jie supras“. Ir kuo neaiškiau kalbu, tuo labiau tikiuosi, viliuosi, meldžiuosi: kad tik jie suprastų. Nes tai reikš, kad ir jiems šitaip būna. Šitoks jausmas. Šitoks buvimas. Kai atsibudusi ryte sekundės dalį nežinau savo vardo. Nieko nežinau. O po pietų galvoju, kad viską žinau. Geriau už visus. Tada skaitytoją laikau kvailu ir nusprendžiu elementarius dalykus paaiškinti išnašose. Dlia osobeno tupich. Kuo skiriasi Bombėjus nuo Mumbajaus, kas yra čiajus ir kodėl Aladinas, o ne Alibaba. Za čem sluga, na piatovo desiatovo, Jonas siuda! Visada bijojau bėgti, niekada neperkirsdavau susikibusių rankų ir atitekdavau priešų komandai (o jūs žinote, apie ką aš čia? o man nerūpi, aš klausiu tik šiaip).

-          Tu paklausyk, ką rašo E. Frommas: Raudonkepuraitės raudona kepuraitė reiškia menstruacijų pradžią, mamos įspėjimas dar nepradėti lytinių santykų. O ji išklydo su vilku į šunkelį, gėlių pasiskinti. Defloracija!

-          O kaip manai, ką pats autorius turėjo minty?

Valandėlę net gėdingai ginčijausi, kad Raudonkepuraitė – tai visuotinis (nes nežinau, kurios šalies) folkloras, kolektyvinės sąmonės produktas. Tada pasigūglinau. Šarlis Pero.

O man dabar jau vis tiek, ką jis turėjo omeny. Suprasiu, kaip norėsiu. Senele, senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?