Dabar
sėdžiu ant sofos, beveik vidurnaktis. Praviros terasos durys į lauką, o ten pliaupia
tropinė liūtis ir tamsoje ulbauja medvarlės. Aš
naktimis sapnuoju košmarus. Vienas, pavyzdžiui, kad praradau atmintį (sapne
žinau, kad praradau atmintį, bet tuo pačiu nieko neatsimenu, gi taip būna
sapnuose) – ir aš esu ištekėjusi moteris, turiu vyrą ir vaikus Havajuose, ir
viskas labai gražu, ir staiga prisimenu savo TIKRĄ gyvenimą ir labai pykstu ant
to vyro, nes jis mane apgavo (neleido man visko prisiminti). Tada atsibundu.
Aš
čia iš tikrųjų gyvenu kaip sapne. Lyg kitame pasaulyje, kuris iš feisbuko
nuotraukų turbūt regisi kaip rojus. Anapus kompiuterio ekrano aš verdu kavą kavinėje
ir namuose renku po kambarius išmėtytas bernų kojines ir puodelius su kancarais,
dar kartais užminu ant kramtoškės. Sakiau, kad sapnavau, kad man vėl
devyniolika?
Man visada
atrodė, kad esu sukurta gyventi kažkur Romoje ar Paryžiuje, bet Havajuose...? Čia
trūksta stiklinio per ankšto kavos stalelio kultūros... Platūs keliai iš šonų apaugę
džiunglėmis ir dideli amerikietiški džipai, nuo oro kondicionierių įšalę
prekybos centrai... O man norisi senamiesčių ir jaukių kepyklėlių... Kiekvieną savaitgalį
kažkur važiuojame – keliaujame aplink salą. Ta sala didumo beveik kaip Lietuva.
Tada aš aikčioju nuo grožio – kokie kalnai, kokie kriokliai, laukiniai žirgai,
į krantą išlipę pasnausti vėžliai, tolumoje šokinėja delfinai, kartais - banginiai. Bet ką man su tais kalnais
daryti? Ir su kriokliais – gi nepalysi galvos išsiplauti. Man reikia dušo. Ir
gražiai apsirengti. Čia, didžiojoje saloje, mada nei stilius neegzistuoja. Daug
kas čia neegzistuoja, toks salos sindromas, kai izoliuotoje aplinkoje atsiranda
visai kiti prioritetai. Mano draugelis turi baltą aprūdijusią subaru pirktą už
du šimtus dolerių, kartais kai važiuojame iš kapoto dūmai rūksta, tada reikia
sustoti ir palaukti kol atauš. Nuvažiuojame į skuduryną, aš nusiperku dešimt
suknelių už trisdešimt dolerių, visokių idiotiškų apdarų, nes čia gi sala, čia
viskas dzin. O namuose mes neturime skalbimo mašinos, (nieko neturime) tai kartą
per savaitę bernai veža visus skalbinius į skalbyklą. Aną savaitę nuvežė ir
sugebėjo pamesti pusę mano rūbų ir patalynę. O kiekvieną dieną aš gaunu laiškų
iš leidyklos – tai iš redaktoriaus, tai iš marketingo, tai nuo dailininko, ir
vis man užduočių duoda. Dar gaunu žinutes nuo savo bosės tailandietės: „Neišvalei
espresso kavos aparato. Nepalik kibiro prie durų. Rytoj ryte iškepk avižinį
pyragą“. Kartais gaunu kvietimų: būtinai turi ateitį į vakarėlį pas Edvardą.
Tas „vakarėlis pas Edvardą“ vyksta kartą per keletą mėnesių. O Edvardas tai
toks salos veikėjas, sako, labai turtingas, man atrodo – jau klimaksinis, ir
visai ne dėl žilos barzdos. Dėl noro pasirodyti. Žodžiu, tris kartus per metus susikviečia
visą vietinę chebrą. Vakare iš tolo, nuo gatvės jau matosi Edvardo sode ant
medžių iškabinti žybsintys neoniniai šviestuvai. Privažiuojame, o parkuotis nėra
kur – pilnas kiemas džipų. Sode – ugnies ryjikas ir šokėjos su ugnimi, ant
sienų – floroscensiniai paveikslai. Pasamdytas barmenas plaka mohito. Namo
viduje groja DJ. O sode visur prikabinėta lempelių, lempučių ir pridėta
butaforinių pliušinių rožių. Čiurlena upelis, iš namo girdisi muzika, atsargiai
dėliodama kojas prienu lemputėmis išdabintą namelį medyje. Ten sulipęs
jaunimėlis gurkšnoja šampaną. Vakaras toks minkštas, šiltas. Ulbauja medvarlės.
Havajai. Svarstau, ar Edvardas matė filmą the „Didysis Gatsbis“? Pasilikčiau
ilgiau, bet ryt anksti keltis – reikės keptiavižinį pyragą.
Komentarai
Rašyti komentarą