Sako, norint pritapti bet kurioje
vietoje reikia ten nugyventi bent metus. Susirasti draugų, darbų, mėgiamą
užkandinę, kirpėją, dantistą, kepyklą ir vietą leisti sekmadienius. Havajuose
dar sako, kad mažiausiai tik po metų susivoki, jog vis dėl to tai - ne atostogos. Dažnas čia atvažiavęs susizgrimba
tik tada, kai nuo alučio ir tingaus gulinėjimo pliažuose pagaliau iššoka
pilvūzas ar baigiasi pinigai. Vieni apsigyvena palapinėse, kiti pagaliau
ieškosi darbo, o štai žavingas bet ne visai žavingai nutukęs ponas Hermis
pasakojo, kaip jis iš Niujorko atvykęs į Havajus apsigyveno... lavos tunelyje!
„Nuo pat pirmos dienos saloje jaučiau, kaip mano ambicijos tirpsta. Anksčiau
norėjau užkariauti pasaulį, o dabar... „ - jis keistai pasižiūri į savo
trisdešimčia metų už jį vyresnę, aštuoniasdešimtmetę meilužę Žakliną. „O
dabar...“ atsidūsta. Hermis jau prasigyvenęs, vietiniai jį vadina lūšnyno
lordu. Mat jis labai pigiai išnuomotoje žemėje pristatė daugybę tokių nelegalių
būdelių ir namelių medyje, kuriuos nuomoja hipiams. Nekilnojamo turto verslas
beveik.
Tai kaip jam sekėsi gyventi lavos
urve? „Puikiai,“ sako Hermis. „Tuo metu aš turėjau padorų darbą viešbutyje tai
naudodavausi jų dušais. O pinigus kuriuos būčiau išleidęs būsto nuomai
leisdavau restoranuose. Kokios skanios vakarienės tada būdavo, kasdien vis
kitur!“ Man įdomu, kas privertė Hermį palikti lavos urvą? Išvarė pati deivė
Pelė? Išviliojo jūrų sirenos? Arti tiesos. „Moterys!“ sako jis. „Po vakarienės
restorane nė viena nesutikdavo eiti su manimi į urvą. Kai kurios galvojo, kad
juokauju, bet vos pradėjus eiti laukais - pasibaidydavo. Nė vienos taip ir
neparsivedžiau.“
Hermis jau tapęs miesto legenda,
ir kone kasantras gidas pasakoja, kaip jis kartą atsivedęs turistų grupę buvo
išbaidytas ten gyvenusio nuogo stuomeningo niujorkiečio.
Kuo šį mergišių sužavėjo
aštuoniasdešimtmetė Žaklina – nežinau, bet spėju kad gyvenimo patirtimi.
Moteris turi penkis vaikus, bet, sako, atvykusi į Havajus suprato, kad
motinystė – didžiausia jos gyvenimo klaida. Žaklina dabar savo pačios ir Hermio
rankomis suręstame namelyje rengia bohemiškas vakaruškas ir pasakoja istorijas
apie tai, kaip ir kokia ji buvo jauna. Hermis vis žada parašyti jos biografiją.
Ir vis nerašo.
Dar sklando gandų, kad jiedu
kartu vien todėl, nes vyriškis nori gauti moters palikimą. Bet šitaip žmonės kalba
tik todėl, nes daugiau neturi ką veikti. Jie nesupranta, kad gyvenimas
Havajusoe – tai ne atostogos.
Bet apie ką aš čia? Tikrai ne
apie darbus. Šiandien vėl siųsiu gėdingą laišką redaktoriui „atleiskite –
vėluoju, buvau labai užimta.“ Juk tikrai, tiek visko per dieną reikia suspėti.
Ir vaisių kokteilį, atsiprašant glotnutį, susiplakti, ir gėles palaistyti, feisbuke
Lt pletkus paskaitinėti. Padainuoti savo dukrai, pasivaikščioti, užkrimsti
šokolado, nuvažiuoti į pliažą, nusnausti, prilupti apelsinų, o žiūrėk, jau ir
saulė leidžiasi. „Ir taip kas vakarą juk saulė leisis auksiniais spinduliais...
Atleisk, nes jeigu tu man neatleisi – tai kas gi man atleis...?“ eilėmis
kalbuosi su savimi, kas vakarą atleidžiu sau
ir pasižadu - jau nuo pirmadienio tai gyvensiu rimtai. T.y. prasmingai.
Nes gyvenimas atrodo kažkoks lyg
netikras, lyg per geras kai nėra jokio streso, jokio skubėjimo, net
vėjas čia nepakyla. Kiekvieną kartą išėjusi iš oro kondicionieriais atvėsintos
parduotuvės traukiu į save drėgną šiltutį tropikų orą ir galvoju „kvepia
atostogomis“. Kiekvieną vakarą
apžvelgusi dienos „darbus“ tariuosi: ir toliau dirbsiu. Kažko sieksiu. Dar
nežinau ko. Sugalvosiu pirmadienį.
Komentarai
Rašyti komentarą