Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Havajuose (nebūtinai) atostogos...?

Sako, norint pritapti bet kurioje vietoje reikia ten nugyventi bent metus. Susirasti draugų, darbų, mėgiamą užkandinę, kirpėją, dantistą, kepyklą ir vietą leisti sekmadienius. Havajuose dar sako, kad mažiausiai tik po metų susivoki, jog vis dėl to  tai - ne atostogos. Dažnas čia atvažiavęs susizgrimba tik tada, kai nuo alučio ir tingaus gulinėjimo pliažuose pagaliau iššoka pilvūzas ar baigiasi pinigai. Vieni apsigyvena palapinėse, kiti pagaliau ieškosi darbo, o štai žavingas bet ne visai žavingai nutukęs ponas Hermis pasakojo, kaip jis iš Niujorko atvykęs į Havajus apsigyveno... lavos tunelyje! „Nuo pat pirmos dienos saloje jaučiau, kaip mano ambicijos tirpsta. Anksčiau norėjau užkariauti pasaulį, o dabar... „ - jis keistai pasižiūri į savo trisdešimčia metų už jį vyresnę, aštuoniasdešimtmetę meilužę Žakliną. „O dabar...“ atsidūsta. Hermis jau prasigyvenęs, vietiniai jį vadina lūšnyno lordu. Mat jis labai pigiai išnuomotoje žemėje pristatė daugybę tokių nelegalių būdelių ir namelių medyje, kuriuos nuomoja hipiams. Nekilnojamo turto verslas beveik.

Tai kaip jam sekėsi gyventi lavos urve? „Puikiai,“ sako Hermis. „Tuo metu aš turėjau padorų darbą viešbutyje tai naudodavausi jų dušais. O pinigus kuriuos būčiau išleidęs būsto nuomai leisdavau restoranuose. Kokios skanios vakarienės tada būdavo, kasdien vis kitur!“ Man įdomu, kas privertė Hermį palikti lavos urvą? Išvarė pati deivė Pelė? Išviliojo jūrų sirenos? Arti tiesos. „Moterys!“ sako jis. „Po vakarienės restorane nė viena nesutikdavo eiti su manimi į urvą. Kai kurios galvojo, kad juokauju, bet vos pradėjus eiti laukais - pasibaidydavo. Nė vienos taip ir neparsivedžiau.“
Hermis jau tapęs miesto legenda, ir kone kasantras gidas pasakoja, kaip jis kartą atsivedęs turistų grupę buvo išbaidytas ten gyvenusio nuogo stuomeningo niujorkiečio.

Kuo šį mergišių sužavėjo aštuoniasdešimtmetė Žaklina – nežinau, bet spėju kad gyvenimo patirtimi. Moteris turi penkis vaikus, bet, sako, atvykusi į Havajus suprato, kad motinystė – didžiausia jos gyvenimo klaida. Žaklina dabar savo pačios ir Hermio rankomis suręstame namelyje rengia bohemiškas vakaruškas ir pasakoja istorijas apie tai, kaip ir kokia ji buvo jauna. Hermis vis žada parašyti jos biografiją. Ir vis nerašo.

Dar sklando gandų, kad jiedu kartu vien todėl, nes vyriškis nori gauti moters palikimą. Bet šitaip žmonės kalba tik todėl, nes daugiau neturi ką veikti. Jie nesupranta, kad gyvenimas Havajusoe – tai ne atostogos.



Bet apie ką aš čia? Tikrai ne apie darbus. Šiandien vėl siųsiu gėdingą laišką redaktoriui „atleiskite – vėluoju, buvau labai užimta.“ Juk tikrai, tiek visko per dieną reikia suspėti. Ir vaisių kokteilį, atsiprašant glotnutį, susiplakti, ir gėles palaistyti, feisbuke Lt pletkus paskaitinėti. Padainuoti savo dukrai, pasivaikščioti, užkrimsti šokolado, nuvažiuoti į pliažą, nusnausti, prilupti apelsinų, o žiūrėk, jau ir saulė leidžiasi. „Ir taip kas vakarą juk saulė leisis auksiniais spinduliais... Atleisk, nes jeigu tu man neatleisi – tai kas gi man atleis...?“ eilėmis kalbuosi su savimi, kas vakarą atleidžiu sau  ir pasižadu - jau nuo pirmadienio tai gyvensiu rimtai. T.y. prasmingai. Nes gyvenimas atrodo kažkoks lyg  netikras, lyg per geras kai nėra jokio streso, jokio skubėjimo, net vėjas čia nepakyla. Kiekvieną kartą išėjusi iš oro kondicionieriais atvėsintos parduotuvės traukiu į save drėgną šiltutį tropikų orą ir galvoju „kvepia atostogomis“.  Kiekvieną vakarą apžvelgusi dienos „darbus“ tariuosi: ir toliau dirbsiu. Kažko sieksiu. Dar nežinau ko. Sugalvosiu pirmadienį.







Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen