Bažnyčia, mečetė arba šventykla,
turgus, muziejus, užeiga „kur valgo vietiniai“, užeiga kur valgo turistai,
baras, asmenukė prie miesto bokštų ir, aišku, maisto parduotuvė, kur labai
įdomu šmirinėjant tarp lentynų atlikti kainų, pakuočių ir produktų tyrimą – visas
šitas vietas stengiuosi aplankyti atsidūrusi naujoje vietoje. Jau kurį laiką į
sąrašą įtraukiau ir viešbučius, pačius svarbiausius ir prabangiausius.
Rezervacijos popiečio arbatėlei Londono „Ritz“ teko laukti porą mėnesių,
Mumbajaus Tadž Rūmuose prie baseino gulinėjau kaip apsimetėlė (žr. „Viena
Indijoje“), Tailande man pasisekė, nes už „all included“ sumokėjo tėtis, o
dabar žiū, atsidūrėme prie istorinio „Moana“ viešbučio kolonų, tik neturime nei
rezervacijos nei ten dirbančių pažįstamų. Ką daryt?
Lankytis viešbutyje nebūtinai
reiškia ten praleistą naktį. Pirmą kartą
buvo baisoka įžengti į viešbučio valdas, neketinant ten apsistoti - atrodė „Ar
čia galima? Gal mane išvarys...“ - persekiojo nuo paauglystės užsilikusi piktų
tarybinių pardavėjų trauma. Viskas galima, ir niekas per galvą neduos, jeigu
paklausi darbuotojo „kur čia tualetas?“. Nors dauguma viešbučių savo terijose
pasistatę ženklus „tik svečiams“, svečiu galima tapti ir užėjus atsigerti
kavos, kokteilio, ar pvz atskirai susimokėjus sudalyvauti švediško stalo
pusryčių puotoje. Viename Varanasio viešbutyje už nedidelį mokestį galima visą
dieną vartytis prie baseino, Konos „Sheraton‘e“ vakare susirenka būrys žioplių
stebėti naktį prie viešbučio skardžio pasirodančių žuvų. Į 1901 metus
menančiomis kolonomis išpuoštą „Moaną“ žengiau lyg karalienė – motinystė
apdovanojo mane keistu neliečiamybės jausmu. Duonvaisio ornamentais marginti
kilimai, patogūs krėslai laukiamajame, tropinių augalų vazonai, baltas
interjeras ir salės kampe pianinu skambinantis vyriškis su skrybėle. Dariausi
aplinkui spėliodama, labiau pagal kūno kalbą nei pagal drabužius, kurie žmonės
čia apsistoję, o kurie kaip mes – užsuko tik pasižiūrėti.
„Moana“ – Honolulu viešbučių
karalius, atidarytas dar 1901 m. – tada nakvynė kainavo „net“ pusantro dolerio.
Kaip ir priklauso tikram istoriniam pastatui, čia lankėsi ir karaliai (Velso
princas bei kiti), ir Agata Kristi, čia įvyko kraupi ir iki šiol neišaiškinta
žmogžudystė, o apie prieš beveik šimtą metų užsimezgusį meilės romaną tarp viešbučio
inžinieriaus ir au-pair auklytės žmonės kalba iki šiol.
Į antrą aukštą galima užsikelti
šimtamečiu liftu ir per pusvalanduką apeiti viešbučio muziejų: krėslas, ant
kurio sėdėjo karalius Kameamea, senos nuotraukos, vintažiniai atvirukai,
krištolo indai, plunksnakočiu išraityti meniu, kilmingųjų suvenyrinės dovanos,
vaiduokliškos lėlės, karoliukais siuvinėtos trisdešimtųjų suknelės be liemens.
Bet čia mane labai prozišku garsu pašaukia motinystės pareiga. Dar vienas
įvykis „Moana“ pastato istorijoje – kada nors aš savo Žemynai pasakosiu „šitame
viešbutyje aš Tau keičiau sauskelnes“.
Linkėjimai iš Havajų J
Komentarai
Rašyti komentarą