Pliaže susipažinom su dviem draugais italais. Vienas - raumeningas ir glotnus, nusidepiliavęs kiekvieną kūno lopinėlį, įdegusią odą papuošęs tatuiruotėmis, plikas, šaudantis akimis į moteris, mažakalbis. Kitas – smulkutis, išblyškęs, šviesiaplaukis, akiniuotas, intelektualaus veido, šnekus. Drauge jie atrodo kaip sporto klubo treneris ir pervargęs doktorantas. Bet pro išvaizdos šydą matyti, kad bičiuliai labai skiriasi ir savo esme. Kodėl jie atostogauja kartu?
„Vaikystės dr...augai“ – ir viskas aišku.
„Vaikystės dr...augai“ – ir viskas aišku.
Keista, kad tiems, su kuriais mus vienija nostalgiška praeitis, atleidžiame beveik viską. Dairausi tarp savo vaikystės draugių – mus dabar tesieja tas keistas kiemo-kraujo ryšys. Ir pirmi kartai... Man dažnai nepatinka kaip jos rengiasi, ką valgo, su kuo miega, ką dirba. Bet mes vis tiek priklausome tai pačiai genčiai, nors tu ką.
Užtat kokia reikli esu naujai sutiktiems pažįstamiems! Menkiausias keistumas, netaktas ar politinių nuomonių skirtumai ir jau apsisuku ant kulno: „naujų draugų neieškau!“ O jei ir ieškočiau, tai nežinočiau nuo ko pradėti. Kaip buvo lengva tada, kai būdama klasės naujokė šleptelėjau į suolą ir ištiesiau ranką: labas, aš...
Užtat kokia reikli esu naujai sutiktiems pažįstamiems! Menkiausias keistumas, netaktas ar politinių nuomonių skirtumai ir jau apsisuku ant kulno: „naujų draugų neieškau!“ O jei ir ieškočiau, tai nežinočiau nuo ko pradėti. Kaip buvo lengva tada, kai būdama klasės naujokė šleptelėjau į suolą ir ištiesiau ranką: labas, aš...
Komentarai
Rašyti komentarą