Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Klinikiniai atvejai. Dance dance dance...


“Kaip čia tau paaiškinti… aš net į draugystes žiūriū taip… antropologiškai…” prisipažino mano draugė, labai taikliai apibūdindama ir mano požiūrį į žmones. Vieną kartą kažkur rytų londone po bliuzo ar kokio ten koncerto baras užsidarė, metro nebevažiavo, taksi pinigų gailėjau, o mano bičiulė paliko mane vieną – pati dingo kažkur su pačiu bliuzo dainininku. Tada aš, nenorėdama šalti lauke, įsimečiau į šalia vykusį reggae tūsą. Buvo nejauku pusrūsyje tarp dūmuose paskendusių rastamanų su tiurbanais, bet netrukus nugalėjo kone mokslinis smalsumas. Ką jie mąsto? Ką jie valgo pusryčiams? Ir aš pradėjau šokti, linguoti regio ritmu. Dance dance dance, kaip sake Murakamis…
 

Mano vyras niekaip nesupranta, kodėl labiausiai noriu aplankyti Luizianą ir Teksasą. “Juk dauguma ten konservatyvūs, riboto mąstymo, rasistai, homofobai…” O aš į juos žiūrėsiu kaip į kokią Pietų Amerikos gentelę – antropologiškai. Ką jie mąsto? Ką jie valgo pusryčiams?
 

Nesusitapatinti.

“Kiekvienas žmogus man yra toks… klilinikinis atvejis. Ir tiek” sako ta mano bičiulė. “Ir aš?” – klausiu. Draugė linkčioja. Ji – solo keliautoja po pasaulį, kartais sustojanti megapoliuose paplauti indų už pinigus. Prie nieko neprisiriša, niekam saves nepažada, nesileidžia mylima, tik stebi. Aš – beveik toks pat atvejis, kuris netikėtai ištekėjo ir tapo mama.

Toks “klinikinis ATVEJIS” pobūdžio požiūris man padėjo toleruoti ne tik psichinių negalių kamuojamus žmones, bet ir trenktus draugus: turtingų vyrų medžiotojas, egocentriškus menininkus ir norinčius tokiais atrodyti. O po to kartais būna, atrodo, tas “atvejis” tartum pasveiksta, parodo kitą savo pusę ir staiga kai kiti iš jo šaiposi ar klausia “ką tu su juo veiki?”, suprantu, kad aš jau nebeobjektyvi. Mes šokame drauge.
 

Nebūtina susitapatinti. Nereikia pritarti. Bet visada galima pabandyti suprasti. Dance, dance, dance…

 
 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti . Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą. Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie man...