“Kaip čia tau paaiškinti… aš net į draugystes žiūriū taip… antropologiškai…”
prisipažino mano draugė, labai taikliai apibūdindama ir mano požiūrį į žmones.
Vieną kartą kažkur rytų londone po bliuzo ar kokio ten koncerto baras užsidarė,
metro nebevažiavo, taksi pinigų gailėjau, o mano bičiulė paliko mane vieną – pati
dingo kažkur su pačiu bliuzo dainininku. Tada aš, nenorėdama šalti lauke,
įsimečiau į šalia vykusį reggae tūsą. Buvo nejauku pusrūsyje tarp dūmuose
paskendusių rastamanų su tiurbanais, bet netrukus nugalėjo kone mokslinis
smalsumas. Ką jie mąsto? Ką jie valgo pusryčiams? Ir aš pradėjau šokti,
linguoti regio ritmu. Dance dance dance, kaip sake Murakamis…
Mano vyras niekaip nesupranta, kodėl labiausiai noriu
aplankyti Luizianą ir Teksasą. “Juk dauguma ten konservatyvūs, riboto mąstymo,
rasistai, homofobai…” O aš į juos žiūrėsiu kaip į kokią Pietų Amerikos gentelę
– antropologiškai. Ką jie mąsto? Ką jie valgo pusryčiams?
Nesusitapatinti.
“Kiekvienas žmogus man yra toks… klilinikinis atvejis. Ir
tiek” sako ta mano bičiulė. “Ir aš?” – klausiu. Draugė linkčioja. Ji – solo
keliautoja po pasaulį, kartais sustojanti megapoliuose paplauti indų už
pinigus. Prie nieko neprisiriša, niekam saves nepažada, nesileidžia mylima, tik
stebi. Aš – beveik toks pat atvejis, kuris netikėtai ištekėjo ir tapo mama.
Toks “klinikinis ATVEJIS” pobūdžio požiūris man padėjo
toleruoti ne tik psichinių negalių kamuojamus žmones, bet ir trenktus draugus:
turtingų vyrų medžiotojas, egocentriškus menininkus ir norinčius tokiais
atrodyti. O po to kartais būna, atrodo, tas “atvejis” tartum pasveiksta, parodo
kitą savo pusę ir staiga kai kiti iš jo šaiposi ar klausia “ką tu su juo
veiki?”, suprantu, kad aš jau nebeobjektyvi. Mes šokame drauge.
Nebūtina susitapatinti. Nereikia pritarti. Bet visada galima
pabandyti suprasti. Dance, dance, dance…
Komentarai
Rašyti komentarą